sociãlinė problemà, socialiniai prieštaravimai, kurie asmeniui ar tam tikrai socialinei grupei reiškia susiklosčiusios ir trokštamos padėties, tikslų ir veiklos rezultatų neatitikimą. Socialinė problema sukuria aplinkybes, kurios yra žalingos arba nepageidaujamos daugeliui žmonių, kelia jiems grėsmę. Šių aplinkybių ištakos ir priežastys yra socialinės, padariniai kenkia visuomenei, o problemoms išspręsti reikia tam tikrų socialinių priemonių. Problema vadinama socialine, kai jos žalą patiria ne vienas ar keli asmenys, bet didelis skaičius žmonių, pvz., jei šalyje atsiranda vienas narkotikus vartojantis žmogus, tai individuali problema, bet jei narkotikus vartojančių žmonių skaičius padidėja iki kelių procentų visų gyventojų, tai tampa rimta socialine problema. Problemos, dėl kurių kenčia daug žmonių, bet kurios atsiranda išskirtinai dėl gamtinių, biologinių ar kitų veiksnių, nelaikomos socialine problema, pvz., kai visuomenėje yra daug kokia nors sunkia liga sergančių žmonių, šis reiškinys tampa socialine problema, jei ligos išplitimui poveikio turi ir socialiniai veiksniai (pvz., skurdas). Svarbu atsižvelgti ir į tai, kokį poveikį socialinė problema daro visos visuomenės funkcionavimui, pvz., didelės spūstys keliuose yra plačiai paplitęs ir socialiai paveiktas reiškinys, bet iš esmės nekenkia visuomenės funkcionavimui; jis taptų socialine problema, jei padariniai pažeistų tam tikrų visuomenės struktūrinių dalių funkcionavimą, pvz., jei tam tikros profesijos atstovai (gaisrininkai, medikai, policininkai ir kiti) masiškai negalėtų laiku atvykti į darbą ar vykdyti reikalingų funkcijų. Socialinėms problemoms spręsti nepakanka individualaus veiksmo – reikia kolektyvinio, pvz., prekybos moterimis problemos neįmanoma išspręsti, jei ji nėra traktuojama kaip globalus reiškinys ir nesiimama ekonominių, politinių, teisinių, švietimo priemonių.
Socialiniuose moksluose egzistuoja socialines problemas aiškinančios 2 teorinės kryptys: objektyvistinė ir subjektyvistinė. Objektyvistinės krypties atstovai socialinę problemą laiko objektyvia tikrove, egzistuojančia visuomenėje taip realiai, kaip ligos kūne. Subjektyvistinės krypties aiškinimai yra daug labiau išplėtoti ir vyraujantys. Šios krypties atstovai teigia, kad visuomenėje egzistuojantys reiškiniai gali būti realūs, bet kad jie taptų socialine problema, reikia didelio skaičiaus žmonių (arba kad tie žmonės būtų įtakingi), kurie įvardytų tuos reiškinius kaip problemą ir sutartų, kad ją reikia spręsti. Atsirandant socialinėms problemoms svarbų vaidmenį atlieka pavienių visuomenės grupių, kurios turi skirtingus politinius, ekonominius, kultūrinius, dorinius ir kitus interesus, galios kovos; tai paaiškina, kodėl nėra visuotinai pripažintų socialinių problemų standartų ar klasifikacijos, t. y. kodėl tam tikras reiškinys vienu laikotarpiu nėra laikomas socialine problema, o kitu – ja pripažįstamas (pvz., požiūris į vergovę Jungtinėse Amerikos Valstijose 18 a. ir 20 a.), ir atvirkščiai – kodėl tuo pačiu laiku vienoje kultūroje tas pats reiškinys yra laikomas socialine problema, o kitoje – ne (pvz., skirtingas moterų padėties traktavimas 21 a. pradžioje musulmoniškose ir Vakarų šalyse).
1840