sociãlinė raidà, kultūrinių ir socialinių sistemų, jų įvairių grupių laipsniškų arba radikalių pokyčių seka. Dažniausiai pagrindine kultūrine socialine sistema laikoma vienos šalies teritorijoje gyvenanti visuomenė arba jos pavienės dalys – įvairios bendruomenės. Socialinė raida apima kokybinius (pvz., visuomenėje vyraujančių grupių galios persiskirstymas) ir kiekybinius (pvz., gyventojų skaičiaus didėjimas) visuomeninius pokyčius. Siekiant paaiškinti socialinę raidą dažniausiai remiamasi konkrečios visuomenės raidos istoriniu kontekstu ir dabarties sąlygomis, asmenis ir įvairias socialines struktūras veikiančiais vidiniais ir išoriniais veiksniais, tikslinėmis raidos skatinimo priemonėmis, įvairiais procesais ir raidos problemomis. Pačia bendriausia prasme visuomenių socialinę raidą lemia vidiniai veiksniai: socialinė elgsena, socialiniai įgūdžiai, įpročiai, nuomonės, mąstymo sistemos, idėjos, teorijos ir vertybės. Konkrečios visuomenės socialinė raida geriau suvokiama lyginant ją su kitų visuomenių socialine raida arba lyginant vienos visuomenės įvairių istorinių laikotarpių socialines raidas. Istoriškai susiklosčiusi visuomenės socialinė raida gali būti aiškinama remiantis keliomis pagrindinėmis prielaidomis. Vadinamoji vienalinijinės raidos tezė teigia, kad visų visuomenių socialinė raida vyksta vienoda kryptimi ir pereina panašias stadijas. Teigiama, kad anksčiau ar vėliau pasiekusios aukščiausią raidos lygį visos visuomenės supanašėja. Vadinamoji daugiakryptės raidos tezė teigia, kad visuomenių socialinė raida gali vykti įvairiomis kryptimis. Taip susiklosto įvairios visuomenės, besiskiriančios ne tiek savo raidos lygiu, kiek kokybiškai skirtingomis kultūrinėmis, politinėmis, socialinėmis, ekonominėmis sistemomis. Ir vienalinijinės, ir daugiakryptės raidos tezės apibrėžia nuolatinę linijinę socialinę raidą, t. y. raidą, kurioje nėra grįžimo, šuolių ar stagnacijos. Linijinio modelio socialinė raida suprantama kaip kumuliatyvi (nuolat auganti, besiplėtojanti). Nelinijinės raidos tezės teigia, kad socialinė raida yra ciklinė arba spiralinė, o ne kumuliatyvi. Ciklinės raidos teorijos teigia, kad visuomenės vystosi šuoliais, lyg lipdamos laiptais, pvz., pasiekus tam tikrą kiekybinio augimo ribą įvyksta kokybinis pokytis. Marksistiniu požiūriu, socialinėje raidoje galimos revoliucinės epochos: po ilgo įtampos, konfliktų kaupimosi laikotarpio įvyksta staigūs, fundamentalūs, radikalūs pokyčiai. Spiralinės raidos tezė pabrėžia, kad visuomenių socialinėje raidoje galimi grįžimai į ankstesnę būseną, bet šie grįžimai kuria kokybiškai naujus pokyčius. Dažniausiai socialinės raidos aiškinimai grindžiami linijinės raidos modeliu, pažangos, stagnacijos ir regreso sąvokomis. Sociologijoje socialinė raida aiškinama remiantis pusiausvyros, evoliucijos teorija, konflikto teorija. 21 a. pradžioje įsigali A. Seno 1998 pagrįsta ir Jungtinių Tautų plačiai taikoma socialinė raida, kaip išlaisvinimo, teorija. Dažnai vartojamas socialinės raidos sinonimas – socialinė, arba visuomenės, raida.
2371