sociãlinė reabilitãcija, socialinio poveikio priemonių, skatinančių asmens socialinį savarankiškumą, mažinančių veiklos ribojimą siekiant atkurti ir užtikrinti lygias teises, socialines funkcijas ir galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime ir užtikrinti tam tikrą socialinę padėtį, visuma. Socialinės reabilitacijos vienas svarbiausių tikslų – asmens socialinė adaptacija, pagalba siekiant socialinės, ekonominės, psichologinės nepriklausomybės naujomis gyvenimo sąlygomis. Susijusi su socialine apsauga, socialine politika, socialine globa, socialiniu darbu, kurio priemonėmis siekiama sugrąžinti žmogui jo socialinį statusą, prarastą dėl asmeninių ar aplinkos sukeltų problemų, pavyzdžiui, negalios, migracijos, nedarbo, bausmės įkalinimo įstaigoje atlikimo, įvairių priklausomybių. Socialinio statuso grąžinimas apima aktyvaus gyvenimo socialinėje aplinkoje prielaidų sudarymą, socialinio stabilumo užtikrinimą, savivertės ir atsakomybės už savo tolesnį gyvenimą suformavimą. Socialinės reabilitacijos paslaugos teikiamos asmenims siekiant suformuoti arba atkurti jų socialinius įgūdžius, padėti įgyti išsilavinimą, užtikrinti galimybes dalyvauti darbo rinkoje. Skiriamos socialinės reabilitacijos pagrindinės paslaugos: savarankiško gyvenimo ir socialinių įgūdžių ugdymas, palaikymas ir atkūrimas, motyvacijos įgyti išsilavinimą ir dirbti didinimas, meninių, sportinių ir kitų gebėjimų lavinimas, psichologinė pagalba. Šias priemones įgyvendina viešosios, visuomeninės, nevyriausybinės organizacijos, dirbančios specifinių socialinių problemų sprendimo srityje, sveikatos priežiūros, švietimo, profesinio rengimo įstaigos, psichologinės tarnybos, iš dalies – žiniasklaida. Socialinė reabilitacija apima ne tik darbą su konkrečiu asmeniu, bet ir bendruomene, visuomene, kad ji būtų pasirengusi priimti ir paremti žmogų. Socialinė reabilitacija yra visuomenės ir asmens sąveika, apimanti socialinės patirties perdavimą, asmens įtraukimą į socialinius santykius ir socialinės elgsenos keitimą. Socialinė reabilitacija siekiama grąžinti žmogui ne tik gebėjimą gyventi socialinėje aplinkoje, bet ir atkurti ją, taip pat žmogaus gyvenimo sąlygas, kurios dėl tam tikrų priežasčių buvo apribotos ar sutrikdytos. Socialinės reabilitacijos rūšys: socialinė medicininė (naujų socialinių įgūdžių formavimas ar atkūrimas, pagalba sprendžiant buities problemas, palaikomasis gydymas), socialinė psichologinė (asmens psichinės ir psichologinės sveikatos atkūrimas, socialinės sąveikos gerinimas, psichologinė parama), socialinė edukacinė (parama suteikiant išsilavinimą įvairių sutrikimų turinčiam asmeniui – tinkamų sąlygų, mokymo formų, metodikų ir programų kūrimas bei įgyvendinimas), profesinė darbinė (naujų ar prarastų profesinių įgūdžių formavimas ir atkūrimas, parama įsidarbinant), socialinė adaptacinė (parama susigrąžinant savivertę ir prisitaikant gyventi naujoje socialinėje aplinkoje). Socialinei reabilitacijai galima priskirti ir miesto ar rajono infrastruktūros, buities aplinkos (pavyzdžiui, viešojo transporto, darbo vietos) pritaikymą specialiųjų poreikių turintiems asmenims, sociokultūrinę, sociokomunikacinę reabilitaciją, aprūpinimą ergoterapinėmis (ergoterapija) priemonėmis ir kompensacine technika, paciento ir jo šeimos informavimą apie lengvatų, kompensacijų teikimo tvarką ir kita.
Galima skirti socialinės reabilitacijos paslaugų teikimo pagrindinius principus, taikomus daugelyje Europos Sąjungos šalių: orientacija į asmens poreikius (paslaugų personalizacija), paramos gavėjų vadinamasis įgalinimas (asmens perėjimas iš paramą gaunančiojo į savarankiško, gebančio tinkamai pasirūpinti ne tik savimi, bet ir kitais asmenimis, savo šeimos nariais, net padėti savo bendruomenės kitiems nariams asmens statusą), asmens parengimas išvengti galimų probleminių situacijų ateityje, tarpinstitucinis bendradarbiavimas, bendrovių socialinės atsakomybės stiprinimas, pagalbos teikėjų bendradarbiavimas, veiklos koordinavimas, socialiai pažeisto asmens socialinių ryšių tinklo kūrimas ir stiprinimas, vietos bendruomenės galių stiprinimas, socialinių darbuotojų empatija, pasitikėjimas, profesinių paslapčių išlaikymas, socialinės reabilitacijos priemonių taikymo laipsniškumas, savalaikiškumas, individualumas, diferenciacija, kryptingumas, kompleksiškumas, sistemiškumas, perimamumas, nuoseklumas, nenutraukiamumas, prieinamumas.
L: E. Vaitiekus Psichosocialinės, profesinės ir socialinės reabilitacijos bei socialinės paslaugos psichikos neįgaliesiems Vilnius 2009; Social′naja rabota: teorija i praktika Мoskva 2001; L. Kuznecova Оsnovy technologii social′noj raboty Vladivostok 2002.
1137
2716