sociãlinė sánglauda, demokratinę visuomenę veikiančių objektyvių ir subjektyvių veiksnių aplinka, kurioje vyksta individų, įvairių socialinių grupių, organizacijų, bendruomenių, socialinių sistemų sąveika.
Socialinės sanglaudos apibūdinimas
Socialinė sanglauda susijusi su socialine integracija ir socialiniu solidarumu, jai būdinga demokratija, nuomonių pliuralizmas, nėra socialinės atskirties, nelygybės. Jungtinės Tautos 2007 socialinę sanglaudą apibrėžė kaip bandymą didinti daugiakultūriškumą, plėsti informacinę visuomenę ir skleisti demokratines idėjas siekiant sukurti socialinio ir pilietinio dalyvavimo sistemas ir mechanizmus. Europos Taryba 2008 socialinę sanglaudą apibrėžė kaip visuomenės gebėjimą užtikrinti savo narių gerovę mažinant skirtumus ir išvengiant susiskaldymo. Toks apibūdinimas siejamas su pilietinių ir socialinių teisių įgyvendinimu, gerovės ekonominiu lygiu ir galimybėmis dalyvauti visuomeninėje veikloje. Globalizacijos priešininkai socialinę sanglaudą kartais laiko siektinu visuomenės raidos idealu. Pasak prancūzų sociologų M. Forsé ir M. Parodi, socialinė sanglauda atskleidžia visuomenės tikrovę (ekonominis ir socialinis lygmuo) ir idealą – gerai sutvarkytą visuomenę (normatyvus ir etinis lygmuo) piliečių akimis. Socialinė sanglauda grindžiama socialinių vertybių bendrumu, pasitikėjimu, glaudžiais socialiniais ryšiais, tapatumu ir tapatinimusi su vieta. Socialinės sanglaudos sąvokos klasikinė interpretacija siejama su É. Durkheimo (Prancūzija) darbo pasidalijimo visuomenėje analize. Anot É. Durkheimo, pavienio individo tam tikros funkcijos atlikimas daro visuomenės narius priklausomus vienus nuo kitų, o šios priklausomybės padarinys – mechaninio ar organinio solidarumo formos. Struktūrinio funkcionalizmo atstovai socialinės sanglaudos kūrimąsi aiškina tam tikras funkcijas priskirdami pavieniams socialiniams veikėjams. Darniai atliekamos šios funkcijos kuria socialinę sanglaudą. Konflikto teorijos požiūriu, socialinė sanglauda yra beveik neįmanoma, nes konfliktas yra tvarką visuomenėje ardanti galia, o siekiant, kad socialinė sanglauda būtų įmanoma, konfliktas turi būti kontroliuojamas. Socialinė sanglauda dažnai siejama su socialiniu kapitalu ir jo reikšme visuomenei. Teigiama, kad kuo didesnis (su tam tikromis išlygomis) socialinis kapitalas, tuo didesnė socialinė sanglauda, ir atvirkščiai. Socialinis kapitalas ir socialinė sanglauda skiriasi tuo, kad pavienė socialinė grupė (pvz., migrantai ar religinė grupė) gali turėti daug socialinio kapitalo, bet vis tiek gali būti atskirta (arba atsiskirti) nuo visuomenės.
Socialinės sanglaudos samprata
Socialinės sanglaudos samprata priklauso nuo šalies plėtros lygio. Pasak Jungtinių Amerikos Valstijų edukologo ir politologo S. P. Heynemano, buvusiose socialistinėse valstybėse socialinė sanglauda neegzistavo, nes šių šalių visuomenės struktūra buvo grindžiama tironija. Ekonomiškai išsivysčiusiose Vakarų šalyse socialine sanglauda siekiama išvengti socialinės atskirties, sukurti visus individus ir grupes vienodai įtraukiančią visuomenę, ją apsaugoti nuo globalios ekonomikos išorinių sukrėtimų. Besivystančiose šalyse apie socialinę sanglaudą diskutuojama naujų vertybių ir tapatumo, veiksmingų įstatymų, teisinės valstybės, naujų institucijų kūrimo aspektu. Pereinamojo laikotarpio šalyse socialinė sanglauda apima siekį išlaikyti visuomenės narių lygybę ir įtraukimą į valstybės reikalus (vienodi įgūdžiai, žinios ir kompetencija dėl laisvosios rinkos mechanizmų ekonomine, socialine ir simboline prasme atlyginami nevienodai), siekį atkurti pasitikėjimą valstybe, institucijomis ir vienų kitais, pavienių individų, įvairių grupių ir organizacijų bendradarbiavimą vietoj buvusio įtarinėjimo, apsimetinėjimo ir paranojiškų jausmų (ypač šalyse, kuriose veikė slaptoji policija), siekį sukurti skaidrias, lanksčias viešąsias institucijas, kurios geba valdyti naujas rizikos ir atlygio formas.
Socialinė sanglauda Europos Sąjungoje
Europos Sąjunga (ES) ypač pabrėžia socialinės sanglaudos svarbą. Jos socialinės sanglaudos politikos tikslas yra šalių narių socialinė ir ekonominė integracija siekiant mažinti socialinės ir ekonominės plėtros skirtumus. Socialinės sanglaudos kūrimo pagrindinė priemonė – socialinė ir regioninė politika (struktūrinė parama šalims ir kitos finansinės priemonės). ES sanglaudos politikos įgyvendinimo pradžia laikoma 1988, kai buvo atlikta pirmoji svarbi struktūrinės politikos reforma, po kurios sanglaudos politika pradėta formuoti nebe nacionaliniu, o ES lygiu. 1992 Maastrichto sutartimi ekonominė reabilitacija ir socialinė sanglauda įtvirtinta kaip ES vienas pagrindinių tikslų, įkurtas Sanglaudos fondas. Vėliau įkurtas Europos socialinės sanglaudos komitetas. Pabrėžiama, kad socialinė sanglauda yra konkurencingos ir žiniomis pagrįstos ekonomikos pagrindas, socialinę sanglaudą garantuoja užimtumo skatinimas, konkurencingumas, išlaidų moksliniams tyrimams ir inovacijų plėtrai didinimas, aplinkosaugos įsipareigojimai. 2007 Lisabonos sutartyje ekonominė ir socialinė sanglauda papildyta teritorinės sanglaudos dimensija.
295