sociãlinė sistemà, visuomenę sudarančių tarpusavyje susijusių elementų visuma.
Socialinės sistemos elementai
Jos pagrindiniai elementai yra žmonės, jų tarpusavio santykiai, ryšiai, socialiniai reiškiniai ir procesai. Socialinėmis sistemomis dažniausiai laikomos sąveikos (socialinė sąveika; elementarios socialinės sistemos, dažnai trumpalaikės, pvz., paciento vizitas pas gydytoją), organizacijos (socialinė organizacija; pvz., universitetai, teismai, bendrovės), įvairios visuomenės ir pasaulio visuomenė (itin sudėtingos socialinės sistemos). Tradiciškai manoma, kad socialinė sistema apsiriboja žmonėmis ir jų ryšiais, bet socialinės sistemos teorija šį reiškinį aiškina sudėtingiau, o kai kada (N. Luhmanno, Vokietija, teorija) neigia tokią nuostatą.
Socialinės sistemos raida
Socialinės sistemos samprata sociologijos istorijoje patyrė kelis paradigminius pokyčius, kuriuos labiausiai lėmė ne tiek sociologinė analizė, kiek kitų disciplinų (daugiausia biologijos, termodinamikos, kibernetikos, neurofiziologijos, molekulinės teorijos, informacijos teorijos) kuriamos naujos žinios apie sistemą kaip reiškinį. Ilgą laiką apie socialinę sistemą buvo suvokiama remiantis visumos ir jos dalių aspektu. Paradigminis pokytis įvyko austrų biologui L. von Bertalanffy atkreipus dėmesį į sistemos ir jos aplinkos atskirtį. Socialinė sistema imta traktuoti kaip tam tikra vienovė, kuri susikuria būtent iš susidūrimo su aplinka, atsirandant vidaus ir išorės atskirčiai. Pirmasis sistemos sąvoką socialinėje teorijoje pavartojo T. Parsonsas (Jungtinės Amerikos Valstijos; Socialinio veiksmo struktūra / The Structure of Social Action 1937, Socialinė sistema / The Social System 1951). Jis socialinę sistemą laikė vienove, susidedančia iš vienas nuo kito priklausančių elementų ryšių. Anot vokiečių ir Jungtinių Amerikos Valstijų sociologo D. Baeckerio, ši vienovė gali būti suvokiama tik per santykį su aplinka, iš kurios ji išsiskiria ir kartu ja remiasi. T. Parsonsas socialinę sistemą suvokė ir kaip sąveiką ar organizaciją, ir kaip visuomenę. Jis teigė, kad siekdama išlikti kiekviena socialinė sistema turi įvykdyti 4 reikalavimus (funkcinius imperatyvus): gebėti prisitaikyti prie aplinkos, turėti tikslus, reguliuoti savo narių tarpusavio santykius, garantuoti kultūros modelių palaikymą.
Toliau teoriją apie socialinę sistemą plėtojo N. Luhmannas (Socialinė sistema / Soziale Systeme 1984). Jo mąstymui poveikį darė biologinės teorijos apie savireferencines, autopoetines sistemas (Čilės biologai H. Maturana, F. Varela). Anot šių teorijų, gyvų sistemų susikūrimas galimas tik dėl savireferencijos. Tai reiškia, kad kurdama savo elementus sistema remiasi tik pati savimi, todėl visos gyvos sistemos (t. p. ir socialinė sistema) yra autopoetiškos (kuriančios save) ir savireferencinės (save kuriančios iš savęs pačių), jos yra uždaros aplinkai; aplinka ir kitos sistemos jų beveik negali paveikti. N. Luhmannas išskyrė kelias sistemų rūšis: mašinas, organizmus, psichines, arba sąmonės, sistemas (žmonės) ir socialines sistemas (sąveikos, organizacijos, visuomenės). Anot N. Luhmanno, socialinę sistemą sudaro tik komunikacija; žmonės (t. y. psichinės sistemos) nėra socialinės sistemos dalis, o tik jų aplinka. Pvz., šeima (kaip socialinė sistema) yra šeimos narių komunikacija, bet ne patys šeimos nariai. Ši nuostata grindžiama tuo, kad psichinės sistemos (žmonės) kuria save per mąstymą, o socialinės sistemos – per komunikaciją, todėl šeima, kaip socialinė sistema, yra tik tai, kas reiškiasi per komunikaciją, bet ne tai, ką kiekvienas šeimos narys mąsto. Socialinės sistemos kuria save kaip komunikaciją pasitelkdamos prasmę, todėl socialinės sistemos (t. p. ir psichinės sistemos) N. Luhmanno teorijoje vadinamos prasmės sistemomis. Sistema iš aplinkos į savo vidų pasiima tik tai, kas atitinka jos prasmę. Sistemos prasmę galima įsivaizduoti kaip sistemos tapatybę ir kartu kaip sistemos ribą – tam tikrą selektyvų mechanizmą, leidžiantį jai išlikti itin sudėtingoje aplinkoje ir kurti save. Pvz., kai pacientas apsilanko pas gydytoją, susikuria socialinė sistema – sąveika. Šioje sistemoje komunikuojama ne apie bet ką, bet apie tai, kas atitinka šios socialinės sistemos prasmę, t. y. apie ligos simptomus ir gydymą (net jei pacientas ir gydytojas yra draugai, jų socialinės sistemos prasmė šiuo atveju nebus draugystė kaip kitais atvejais, bet liga ir gydymas). Panašiai veikia ir organizacijų, visuomenės ar visuomenės dalinių (teisės, politikos, mokslo, ekonomikos ir kitos) sistemos.
L: V. Leonavičius, Z. Norkus, A. Tereškinas Sociologijos teorijos Kaunas 2005; A. Valantiejus Socialinė struktūra: nuo makro prie mikro modelių Vilnius 2007; A. Treibel Einführung in die soziologische Theorie der Gegenwart Wiesbaden 1994; N. Luhmann Soziale Systeme. Grundriss einer allgemeinen Theorie Frankfurt am Main 2002, Einführung in die Systemtheorie Heidelberg 2004.
2929