socialinė terapija
sociãlinė terãpija, socioterãpija (socio… + terapija), grupinės terapijos rūšis, kai asmenys, turintys bendravimo šeimoje, socialinių santykių problemų ar kitų sunkumų, yra atsidūrę pavojuje, nepalankioje ar konfliktinėje situacijoje, įsitraukia į bendruomenę kaip socialinę grupę. Tokią grupę sudaro įvairaus amžiaus, patirties, kilmės, socialinės padėties žmonės, kurių bendras tikslas – sukurti paramą teikiančią aplinką. Socialinė terapija remiasi idėja, kad visiems individams būdinga jausmai, mąstymas, socialinis ir dvasinis bendrumas. Jos tikslas bendrąja prasme – sukurti harmoningai funkcionuojančią bendruomenę, siaurąja – pagerinti pavienių individų gyvenimo kokybę, atskleisti jų vidinius gebėjimus ir socialinius įgūdžius sudarant sąlygas sumažinti individo ir jo socialinės aplinkos įtampą. Socialinė terapija koreguoja asmens elgseną, garantuoja asmenybės savivertę, normalią raidą, padeda atpažinti raidos kliūtis, siūlo jų šalinimo būdus, suteikia galimybę bręsti emociškai, įveikti bet kokios patirties skausmą bendradarbiaujant su socialinės sistemos kitais nariais. Terapijos įprastos rūšys dažniausiai nukreiptos į individą, o socialinė terapija – į grupę kaip vienį, buvimą konkrečiu laiku konkrečioje vietoje. Palyginti su tradicine terapija, kurioje pagrindinis klausimas dirbant su individu yra jo savijauta, taikant socialinę terapiją klausiama, ar gerai (tinkamai) grupė atlieka savo bendrą veiklą. Taikant socialinę terapiją pasitelkiamos socialinės darbo, psichoterapijos, psichologijos, specialiosios pedagogikos, sveikatos pedagogikos, teisės, sociologijos, medicinos ir kitos žinios bei priemonės. Socialinė terapija gali būti taikoma medicinos, verslo, švietimo ir kitose srityse. Jos specifinis intervencinis poveikis gali teikti naudos įvairiose darbovietėse, sveikatos priežiūros įstaigose, mokyklose, moksleivių popamokinėje veikloje.
Socialinės terapijos ištakos susijusios su 20 a. 7–8 dešimtmečio pažangiuoju, humanistiniu (humanizmas) judėjimu. Pradininku laikomas filosofas psichoterapeutas F. Newmanas (Jungtinės Amerikos Valstijos), kuris parengė metodologiją asmenybei bręsti. Socialinę terapiją t. p. plėtojo L. Vygotskis (Rusija), sociologė L. Holzman (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir kiti. L. Wittgensteinas (Austrija) ją apibrėžė kaip metodą, skatinantį asmenį išsilaisvinti atsisakant tradicinės kalbos, kuri dažnai klaidina, įspraudžia į rėmus. Tai reiškia, kad kurdama save grupė sukuria ir naujus bendravimo būdus, naują ir visiems suprantamą kalbą. Gali būti taikoma medicinos, verslo, švietimo ir kitose srityse. 21 a. pradžioje socialinė terapija yra psichologijos postmodernistinis pagrindas.
2694
336