sociãlinės nòrmos, elgsenos taisyklės, kuriomis vadovaujasi tam tikra žmonių grupė ir kurios koordinuoja žmonių socialinę sąveiką.
Socialinės normos funkcijos, esmė
Socialinės normos funkcija – padėti atskirti, kas priklauso ir kas nepriklauso konkrečiai socialinei grupei. Elgdamasis taip, kaip grupė mano esant tinkama, individas parodo kitiems žmonėms (ir sau), kad jis priklauso grupei. Socialinės normos vykdymas pagrįstas abipuse nauda ir valstybės ar visuomenės poveikio priemonėmis. Socialinės normos nėra universalios, jos nuolat kinta ir tam tikros kultūros, socialinės klasės ar socialinės grupės atstovams priimtinos tam tikromis aplinkybėmis. Socialinės normos reguliuoja socialinę elgseną ir atlieka socialinės kontrolės (garantuoja socialinės normos laikymąsi) funkciją. Nesilaikantiems socialinių normų gali būti taikomos socialinės sankcijos, tai yra socialinių normų laikymąsi garantuoja kitų asmenų potenciali reakcija į jų nesilaikymą. Socialinių normų esmę sudaro taisyklių galiojimo sąlygos, elgsenos būdas ir sankcijų numatoma poveikio už atitinkamą elgseną priemonė. Socialines normas kuria valstybė ar konkreti organizacija, siekdama įgyvendinti tos organizacijos, kolektyvo ar visos visuomenės savireguliaciją. Visos socialinės normos kyla iš tam tikro autoriteto ir standartizuoja žmonių elgseną – nustato jų teisių ir pareigų santykį. Elgsenos standartizavimo tikslas – vienodo teisinio veiksmingumo priemonėmis apsaugoti visų žmonių teises ir garantuoti jų įgyvendinimą. Socialinės normos reguliuoja socialinius santykius, leidžia suderinti priešingų požiūrių žmonių interesus, prisideda prie visuomenės kultūros ir sukuria sąlygas jai plėtotis, atlieka informavimo funkciją, leidžia žmonėms sužinoti, kokios elgsenos iš jų tikimasi. Socialinės normos yra subjektyvaus pobūdžio, nes jų turinį veikia jų kūrėjų įvairios pozicijos. Socialinėje grupėje socialinės normos įsitvirtina dvejopai: jos užrašomos ir patvirtinamos oficialiai (įstatymais ir teisės kitais aktais) arba (dažniausiai) yra neformalios ir formuojasi pamažu (pavyzdžiui, socialinė norma yra viešajame transporte užleisti vietą vyresniems ar neįgaliems žmonėms). Socialines normas nagrinėja sociologija, psichologija, teisė, filosofija, antropologija, ekonomikos mokslai.
Socialinių normų skirstymas
Socialinių normų formavimasis aiškinamas biologinėmis priežastimis, žmonių sąveikos sisteminiu ir pažintiniu (kognityviniu) aspektais. Skiriama aprašomosios, arba elgsenos, ir nurodomosios, arba nuostatų, socialinės normos. Aprašomosios socialinės normos reiškia socialinei grupei būdingą įprastą elgseną tam tikromis aplinkybėmis. Nurodomosios socialinės normos – tam tikrai kultūrai būdingas suvokimas, kas yra priimtina ir nepriimtina, socialinės grupės bendri įsitikinimai ir lūkesčiai dėl jos atstovų elgsenos įvairiomis aplinkybėmis, nerašytos taisyklės, nustatančios, ko negalima daryti ar kaip negalima elgtis. Pagal atsiradimo ir taikymo pobūdį skiriama dorinės (dorovė, moralė), paprotinės (papročiai), korporatyvinės (korporatyvizmas), ekonominės, politinės, religinės, teisinės (susijusios su teisės normomis), ekologinės (reguliuoja santykius gamtos apsaugos srityje) socialinės normos. Dorinės socialinės normos išreiškia žmonių požiūrį į dvasines kategorijas (gėrį, grožį, teisingumą, orumą ir kita), visuomenėje vyraujančias nuostatas. Paprotinės socialinės normos įsitvirtino jas dažnai taikant visuomenės praktikoje ir yra vienos seniausių ir konservatyviausių elgsenos reguliuotojų (pavyzdžiui, rankos paspaudimas), panašios į dorines socialinės normos. Specifinių požymių įgijusios paprotinės socialinės normos tampa teisinėmis, jas gina valstybė (kartais pasitelkdama tam tikras prievartos formas). Korporatyvinės socialinės normos reguliuoja santykius įvairiose visuomeninėse, nevyriausybinėse organizacijose, judėjimuose, nustato jų narių elgsenos standartus, teises, pareigas ir atsakomybę, apibrėžia veiklos ir struktūrinius principus. Šių socialinių normų dažniausiai laikomasi savanoriškai, nes tikima jų teisingumu. Tokios socialinės normos negali prieštarauti teisės ir doros normoms, todėl valstybė turi jas kontroliuoti. Ekonominės socialinės normos reguliuoja santykius ekonomikos srityje, yra susijusios su nuosavybės formų sąveika, gamyba, materialių gėrybių paskirstymu ir naudojimu. Politinės socialinės normos reguliuoja socialinių grupių, tautų, piliečių, valstybės santykius, yra susijusios su kova dėl valdžios ir jos sprendimų įgyvendinimo, taip pat su tarptautiniais santykiais ir politinių sistemų kitomis grandimis. Tokios socialinių normų išraiškos formos – manifestai, politinės deklaracijos, politinių partijų ir politikų veikla. Religinės socialinės normos – tai specifiniai apeiginiai (apeigos) veiksmai, reguliuojantys santykius religijos srityje. Religinio pobūdžio raštuose, kanonuose įtvirtinti tikinčiojo elgsenos standartai. Kai kuriose teokratinėse valstybėse vyraujanti religija įtvirtina ir teisinę tradiciją. Socialinių normų svarbiausiais tyrėjais laikomi É. Durkheimas (Prancūzija; tyrė taisyklių norminį poveikį), T. Parsonsas (Jungtinės Amerikos Valstijos; tyrė normų poveikį individų elgsenai).
L: A. Vaišvila Teisės teorija Vilnius 2000; S. Vansevičius Valstybės ir teisės teorija Vilnius 2000.
1137