sociãlinės pažinmo problèmos, dėl socialinio konteksto (politinių, ekonominių, demografinių, kultūrinių ir kitų) veiksnių poveikio kylančios individualaus ir kolektyvinio pažinimo problemos. Jas tiria kasdienio ir mokslinio žinojimo sociologija (M. Mulkay, B. Barnesas, H. Collinsas, D. Blooras), institucinė mokslo sociologija (R. K. Mertonas, D. J. S. Price’as), mokslo filosofija (D. Hullas, J. Rouse’as, P. Kitcheris, L. Laudanas, J. Brownas, S. Haackas), socialinė epistemologija (A. Goldmanas, S. Fulleris, H. Longino). Daug šių krypčių tyrimų susiję su vadinamojo stambiojo mokslo (terminą 1963 sukūrė Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų mokslo istorikas D. J. S. Price’as) atsiradimu ir mokslo institucijų stambėjimo poveikiu mokslinio pažinimo procesui. Stambusis mokslas – valstybės finansuojamos didelės mokslo organizacijos ir susivienijimai, kuriems būdinga spartus ir pažangus augimas, tyrimų ir eksperimentų kolektyvinis pobūdis, glaudūs ryšiai su karo ir pramonės organizacijomis. Šiam mokslui priešingas vadinamasis smulkusis mokslas, kuris iki 20 a. gyvavo Vakarų šalyse ir buvo plėtojamas pačių mokslininkų ir privačių rėmėjų lėšomis. Socialinė epistemologija kelia stambiojo mokslo valdymo, poveikio mokslininkų veiklai ir pažinimo kokybei problemas. Tradiciškai bet koks politinis kišimasis į mokslo institucijų veiklą ir jų autonomijos ribojimas buvo laikomas žalingu mokslo pažangai. Šį požiūrį suformulavo M. Polanyi (Vengrija ir Didžioji Britanija), teigdamas, kad mokslo organizacijai būdinga į laisvosios rinkos mechanizmus panašūs savireguliacijos principai, todėl bet koks mokslininkų veiklos centrinis autoritarinis valdymas sukeltų mokslo stagnaciją. Tokį požiūrį kritikuoja Jungtinių Amerikos Valstijų sociologas S. Fulleris ir teigia, kad smulkiajam mokslui virstant stambiuoju turi keistis požiūris į mokslo institucijų valdymą. Stambusis mokslas, kaip didelė sudėtinga organizacija, negali veikti taip, kaip nori patys mokslininkai, nes jų ir visuomenės interesai mokslo plėtros klausimais ne visada sutampa. Mokslininkai siekia gauti išteklių toms tyrimų sritims, kuriose daugiausia dirbo, yra linkę tyrinėti tik tų sričių problematiką. Vis dėlto visuomenės ištekliai yra riboti, o mokslininkams svarbiais atrodantys tyrimai nebūtinai svarbūs visuomenei. Visuomenei gali būti nepriimtinas mokslininkams priimtinu atrodantis mokslo tyrimų sąnaudų ir naudos santykis. S. Fullerio socialine epistemologija kelia šiuolaikinio stambiojo mokslo valdymo, mokslininkų ir visuomenės interesų derinimo, stambiojo mokslo autoriteto ir jo kuriamų žinių patikimumo problemas. Klasikinė individualistinė epistemologija pakankamu pažinimo pagrindu laiko tik iš individualių šaltinių (proto, atminties, juslių) gautus duomenis, tai yra tik tuos, kuriuos gali gauti arba patikrinti pats pažinimo subjektas. Stambiojo mokslo tyrimai ir eksperimentai sudėtingi ir specializuoti, todėl pavienis asmuo nebegali sukaupti visos jiems atlikti reikalingos informacijos. Šiuolaikinis stambusis mokslas yra kolektyvinė veikla, kurioje bendradarbiauja dideli mokslininkų kolektyvai, pasikliaunantys vieni kitų atliktais eksperimentais ir jų rezultatais. Pasitikėjimas mokslininkų gautais duomenimis, specialistų ir ekspertų nuomone yra būdinga ne tik šiuolaikiniam mokslui, bet ir kasdieniam žmogaus pažinimui ir mokymuisi. Socialiniai epistemologai (J. Hardwigas, F. Schmittas, M. Kuschas, A. Goldmanas, P. Kitcheris) kelia pasitikėjimo kitų liudijimais racionalumo, liudijimo, kaip pažinimo šaltinio, statuso klausimą. Socialinėje epistemologijoje svarbi pažintinės veiklos kolektyvinių mechanizmų (žiniasklaidos, mokslo, švietimo politikos, ekonomikos, mokslo institucijų organizacijos) episteminė kokybė (ją Jungtinių Amerikos Valstijų filosofas A. I. Goldmanas apibrėžia kaip šių mechanizmų poveikį teisingų įsitikinimų kūrimui ir sklaidai). Pirmasis šiems mechanizmams reikšmę suteikė J. S. Millis (Didžioji Britanija; Apie laisvę / On Liberty 1859), kuris teigė, kad ten, kur egzistuoja žodžio ir diskusijos laisvė, yra daug mažiau galimybių suklysti ar būti nežinioje nei ten, kur šios laisvės nėra. Jis pabrėžė neigiamą diskusijos tildymo poveikį tiesos ieškojimui. J. S. Millio idėjos paskatino mokslininkus tyrinėti, kaip socialinė tvarka ir institucijos veikia pažinimo procesą. K. R. Popperio (Austrija ir Didžioji Britanija) mokslo filosofijos pagrindas yra mintis, kad tam tikra visuomenės ar organizacijos tvarka gali būti mažiau ar daugiau palanki pažinimui. K. R. Popperis teigė, kad mokslo žinių patikimumą lemia nuolatinės bendros mokslininkų pastangos kritiškai tikrinti mokslo teiginius ir viešai apie juos diskutuoti. Laisvos kritinės diskusijos reikšmę moksle pabrėžė ir R. K. Mertonas (Jungtinės Amerikos Valstijos), jis vadinamąjį organizuotą skepticizmą laikė vienu iš keturių mokslo etoso principų. Priešingą šiai kriticizmo tradicijai poziciją išreiškia vadinamoji veristinė (tiesos) socialinė epistemologija, kurios pradininkas A. I. Goldmanas teigia, kad galimybė kritikuoti ir reikšti visus įmanomus požiūrius negarantuoja tiesos pažinimo. Jei tiesa suprantama kaip teiginio ir fakto atitikimas, jos pažinimui palankesnė yra tokia socialinė tvarka, kai reikšti savo požiūrį gali ne kiekvienas norintis, o tik tam tikrus kriterijus atitinkantys asmenys. Tiesos ieškojimui palankios procedūros pavyzdžiu A. I. Goldmanas laiko teismo procesą, kuris vyksta pagal griežtas taisykles, neleidžiančias liudyti šališkiems, suinteresuotiems ar nekompetentingiems asmenims. Pritaikius šį pavyzdį žiniasklaidos praktikai episteminiu požiūriu geresnės kokybės būtų ne laisva, o kontroliuojama žiniasklaida, kurioje būtų draudžiama skleisti nepagrįstą, šališką ir kitokią informaciją.
Politinių ir ideologinių veiksnių poveikis pažinimui tyrinėjamas ir mokslo žinojimo sociologijos, socialinėse, kultūrinėse ir feministinėse studijose. Jų pagrindas yra 1962 T. S. Kuhno (Jungtinės Amerikos Valstijos) veikale Mokslo revoliucijų struktūra (The Structure of Scientific Revolutions) išdėstyta mokslo raidos koncepcija, atskleidžianti istorinių ir socialinių veiksnių poveikį mokslo bendruomenei vykstant mokslo revoliucijoms. Šias mokslo studijas vienija požiūris, kad mokslo bendruomenės socialinė organizacija ir jos gyvavimo kontekstas daro poveikį joje vykstantiems pažinimo procesams ir kuriamų žinių turiniui. Šio poveikio stiprumas suprantamas įvairiai. Radikaliausiu požiūriu (K. Knorr‑Cetina, B. Latouras, S. Woolgaras), mokslinis žinojimas yra nuo pat pradžių socialiai konstruojamas, tai yra visą jo turinį lemia socialiniai (mokslo bendruomenės struktūra, joje egzistuojantis galių pasiskirstymas, interesai ir vertybės), o ne episteminiai (objektyvumo, tiesos, racionalumo kriterijai) veiksniai. Nuosaikesniu požiūriu (H. Longino), episteminiai ir socialiniai veiksniai susipina pažinimo procese. Skiriasi ir socialinių veiksnių samprata. Mokslinio žinojimo sociologija (B. Barnesas, D. Blooras, H. Collinsas, A. Pickeringas, S. Shapinas) pabrėžia vadinamuosius makroveiksnius (visuomenėje vyraujančią ideologiją, politinį kontekstą), kuriuos laiko mokslinį žinojimą paaiškinančiu nepriklausomu kintamuoju. Episteminiai pažinimo veiksniai čia traktuojami kaip nesavarankiški, paveikti ideologiškai. Socialinių tyrimų atstovai daugiau atlieka vadinamuosius mikrotyrimus (laboratorijų studijas) ir laikosi požiūrio, kad mokslinio pažinimo procese iš viso neįmanoma atskirti socialinių ir episteminių veiksnių. Feministinės mokslo studijos (E. Keller, H. Lacey) grindžiamos lyties ir giminės feministinėmis teorijomis, jos siekia atskleisti vadinamųjų gimininių stereotipų poveikį moksliniam žinojimui. Feministinių mokslo studijų kita kryptis (S. Harding, D. Haraway) remiasi socialinių santykių marksistiniu modeliu ir laikosi vadinamosios požiūrio taško epistemologijos, pagal kurią tam tikros socialinės grupės teisingais laikomi įsitikinimai atspindi šios grupės interesus. Moksle tai reiškia, kad tam tikroje mokslininkų bendruomenėje teisingomis laikomos mokslinės teorijos atspindi joje vyraujančios grupės (pavyzdžiui, vyrų, baltaodžių, turtingųjų) interesus, o alternatyvius mokslinius požiūrius gali pateikti tik marginaliosios grupės.
Priešingą mokslinio žinojimo sociologijai ir socialinėms, kultūrinėms bei feministinėms mokslo studijoms poziciją gina kai kurie mokslo filosofai (L. Laudanas, J. Brownas, S. Haackas). Jų požiūriu, socialiniai veiksniai, nors ir svarbūs mokslinio pažinimo procesui, nedaro poveikio galutiniam jų rezultatui – mokslo žinioms, nes mokslininkai savo veikloje vadovaujasi episteminiais (racionalumo, objektyvumo, tiesos ir kitais) kriterijais. Socialiniai veiksniai gali apsunkinti arba palengvinti mokslinio pažinimo procesą, bet jei jie tampa svarbesni už episteminius, galutinis pažinimo rezultatas yra blogos kokybės mokslas.
LIETUVOJE socialines pažinimo problemas yra nagrinėję A. Gedutis (mokslo socialinio ir politinio vaidmens sampratos pokyčiai 20 a.), J. A. Krikštopaitis (informacijos socialiniai aspektai), Z. Norkus (akademinis mokslas ir demokratija, mokslo vertybinis neutralumas), A. Poviliūnas (žinojimo sociologijos problemos), A. Rimkutė (epistemologijos socialinės problemos), taip pat L. Kraniauskas, A. Valantiejus.
2054