sociãlinio riñkos kio teòrija, Freiburgo mokyklos neoliberaliųjų vokiečių ekonomistų (vadinamųjų ordoliberalų) sukurta valstybės kryptingai reguliuojamo rinkos ūkio mokslinė koncepcija.
Socialinio rinkos ūkio teorija susiformavo 20 a. 5 dešimtmetyje, žymiausi atstovai – W. Euckenas, L. Erhardas, Franzas Böhmas (1895–1977), W. Röpke, Alfredas Mülleris‑Armackas (1901–78; 1946 pirmasis pavartojo socialinio rinkos ūkio terminą), Alexsanderis Rüstowas (1885–1963).
Socialinio rinkos ūkio teorija siekė vidurio kelio tarp kapitalizmo ir socializmo derindama laisvosios rinkos ekonomikos pagrindinius elementus (privačią gamybos priemonių nuosavybę, verslo iniciatyvos, kainų susidarymo, užsienio prekybos laisves ir kitus) su aktyviu ekonomikos valstybiniu reguliavimu, kuris turi nustatyti konkurencijos sąlygas ir ribas, garantuoti šalies ekonominį augimą ir pirmiausia socialinę gerovę (efektyvų nacionalinių pajamų perskirstymą, gyventojų aprūpinimą būstu, nedarbo mažinimą, visus gyventojus apimančių socialinės apsaugos, švietimo sistemų ir visuotinės gerovės valstybės sukūrimą).
Socialinio rinkos ūkio teorijos pagrindą sudaro 7 konstituojantieji (efektyvi kainų sistema, pinigų vertę stabilizuojanti pinigų politika, atvira rinka, privati nuosavybė, sutarčių laisvė, verslo socialinė atsakomybė, ekonominės politikos pastovumas) ir 4 reguliuojantieji (monopolijų priežiūra, pajamų perskirstymas, išorinių efektų reguliavimas, minimalių kainų kontrolė) principai. Socialinio rinkos ūkio teorijos konstituojantieji principai nustato ūkio sandarą, individų elgsenos koordinavimo ir ribotų ekonominių išteklių paskirstymo būdus, reguliuojantieji principai apibrėžia valstybės dalyvavimo ekonominiame gyvenime ir poveikio jam pagrindines kryptis, garantuoja sąžiningą konkurenciją, palaiko ekonominę tvarką.
Visų šalies piliečių socialinė gerovė yra vyriausybės ekonominės politikos pagrindinis tikslas. Pasak socialinio rinkos ūkio teorijos, socialinei taikai garantuoti ir gerovės valstybei sukurti t. p. būtinos kolektyvinės derybos, vykdomos nacionaliniu lygiu, t. y. visos šalies, o ne pavienių profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų.
1945–66 socialinio rinkos ūkio teorija buvo įgyvendinta Vokietijos Federacinėje Respublikoje kaip oficiali šalies ekonominė doktrina po Antrojo pasaulinio karo sparčiai atkuriant ekonomiką (vadinamasis Vakarų Vokietijos ekonominis stebuklas), svarbiausi įgyvendintojai – L. Erhardas (1949–63 ekonomikos ministras, 1963–1966 kancleris) ir šalies ekonominiam planavimui vadovavęs A. Mülleris‑Armackas. 20 a. antroje pusėje socialinio rinkos ūkio teorija turėjo didelę įtaką Austrijos ir kai kurių kitų Vakarų Europos šalių, socialistinės Jugoslavijos ekonominei politikai.
1305
ordoliberalizmas; socialinis rinkos ūkis; Vakarų Vokietijos ekonominis stebuklas