socialinis charakteris

sociãlinis charãkteris, charakterio bruožai, būdingi tam tikros visuomenės ar socialinės klasės daugumai narių. Socialiniam charakteriui būdinga tipinė gyvensena, lūkesčiai, poreikiai, socialinė elgsena ir kita. Socialinį charakterį tyrinėjo vokiečių ir Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas ir filosofas E. Frommas. Jis teigė, kad socialinio charakterio funkcija – visuomenės išlikimas ir individų prisitaikymas gyventi joje. Vaiko socialinį charakterį dažniausiai suformuoja jo tėvai, vėliau jis ugdomas dalyvaujant visuomenės gyvenime (mokykloje, darbovietėje). Socialinis charakteris išlieka santykinai stabilus, kol neįvyksta pokyčių socialinėje struktūroje. Jiems įvykus dažniausiai atsiranda tradicinio (nusistovėjusio) socialinio charakterio ir tam tikrų naujų socialinių reikalavimų, kuriems individai nėra pasirengę, priešprieša. Tuomet tėvai dažnai praranda autoritetą savo vaikų atžvilgiu, nebesupranta jų. Savo ruožtu vaikai (arba nauja karta) nebesupranta gyvenimo prasmės, vertybių, siekių. Pasak E. Frommo, sveika visuomenė yra ta, kuri linkusi kurti ir puoselėti prie žmonių visuotinio charakterio artėjantį socialinį charakterį. Kuo daugiau pavienio asmens individualių ir socialinių poreikių neatitikimų, tuo blogesnė ir nepažangesnė visuomenė. Vis dėlto socialinis charakteris kritikuojamas dėl individų spontaniškumo, laisvo mąstymo ir pasirinkimo suvaržymo.