sociãlinis dárbas, veikla, kuri padeda asmenims ar šeimoms spręsti socialines problemas jiems pagal galimybes dalyvaujant, nežeidžiant jų žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįstą asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu.
Socialinio darbo samprata
Bendriausia prasme socialinis darbas reiškia visuomeninę veiklą, kurios tikslas – dėl ekonominių, sveikatos, asmeninių ir kitų priežasčių socialinėje atskirtyje atsidūrusiems asmenims padėti savarankiškai ir visavertiškai gyventi visuomenėje. Šios pagalbos priemonės yra orientuotos ir į pavienį asmenį, ir į socialiniam gyvenimui nepalankias visuomenės sanklodas.
Socialinės pagalbos raida pasaulyje
Socialinės pagalbos problemą žmonės sprendė visais laikais ir visose kultūrose, bet skyrėsi problemos sprendimo būdai atsižvelgiant į visuomenės sandarą, religiją, kultūrą, vyraujančias laikotarpio idėjas. Pvz., pirminėse bendruomenėse galiojo savitarpio pagalbos principas, kuris buvo gyvybiškai svarbus bendruomenei išlikti.
Viduriniais amžiais Europoje pagalbos formas daugiausia lėmė religinė motyvacija. 21 a. pradžioje Azijos valstybėse (Kinijoje, Indijoje, Japonijoje ir kitur) pagalbos būdus t. p. lemia kultūra ir religija, todėl Rytų pasaulyje Vakarams būdingo socialinio darbo apraiškų nėra daug. Profesionalus socialinis darbas yra šiuolaikiškų Vakarų visuomenių pagalbos būdas, ėmęs formuotis 19 a. pabaigoje.
Socialinis darbas kaip profesinės veiklos sritis galėjo atsirasti šiuolaikinėje funkcinės diferenciacijos visuomenėje, kurioje visuomenės gyvenimo įvairias funkcijas įgyvendina atitinkamos sistemos – ekonomikos, politikos, švietimo, teisės, sveikatos, socialinės apsaugos. Tokių visuomenių socialinės pagalbos problema dažniausiai sprendžiama įsteigiant pirminę, bendrąją, individų socialinę apsaugą (organizuojamą per socialinį draudimą, skirtą apsaugoti individus nuo dažniausiai pasitaikančių rizikų – nedarbo, ligos, senatvės, motinystės, skurdo ir kita) ir inicijuojant antrinę, specializuotą, socialinę apsaugą – socialinį darbą (tai yra individualizuotą komunikacinio pobūdžio pagalbą asmenims, kurių gyvenimo problemoms spręsti nepakanka materialios paramos). Tik pirminės socialinės apsaugos atsiradimas (materiali valstybės pagalba individams) leido plėtotis socialinio darbo sričiai ir susitelkti prie esminės jos funkcijos – pagalbos individams gyventi savarankiškai ir visavertiškai. Tai įgyvendinama pasitelkiant konsultavimą, globą, individualų palaikymą, tarpininkavimą, motyvavimą, informavimą ir kitas nematerialias paslaugas.
Profesionalaus socialinio darbo pradžia dažniausiai tapatinama su pirmųjų socialinio darbo mokyklų atsiradimu (1898 Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1899 Nyderlanduose, 1908 Vokietijoje). Socialinių darbuotojų rengimo poreikį paskatino vis didėjantis individų problemų visuomenėje kompleksiškumas, anksčiau plačiai vykdytą (dažniausiai pasiturinčių moterų) labdaringą veiklą ėmė keisti profesionalūs darbuotojai (dažniausiai moterys, todėl socialinio darbo profesijos ištakos siejamos su moterų judėjimu).
21 a. pradžioje paplitusios universitetinės socialinio darbo studijos (daugiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, Švedijoje, Suomijoje; pvz., 2000 Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose buvo socialinio darbo doktorantūros 65 studijų programos). Socialinis darbas susiformavo kaip akademinė disciplina ir plačiai pripažinta, diferencijuota praktika. Socialiniai darbuotojai dirba įvairiose srityse (ligoninėse, globos įstaigose, kalėjimuose, mokyklose), su įvairaus amžiaus ir įvairių problemų turinčiais žmonėmis (bedarbiais, socialinės rizikos šeimomis, vaikais, neįgaliaisiais, nuteistaisiais, senais, skurstančiais, priklausomais nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų asmenimis, tautinių mažumų atstovais, pabėgėliais, diskriminuojamomis visuomenės grupėmis ir kitais).
Socialinis darbas Lietuvoje
Lietuvoje profesionalus socialinis darbas ėmė formuotis 1990 atkūrus nepriklausomybę. Socialinio darbo vėlyvą raidą labiausiai lėmė 19–20 a. politiniai pokyčiai, t. p. kultūriniai veiksniai – maža demokratijos patirtis, pilietinės visuomenės nebuvimas, silpna ekonomika. Tarpukariu nebuvo profesionalių socialinių darbuotojų, o socialinę pagalbą fragmentiškai teikė labdaringų organizacijų savanoriai. Socialinėje visuomenėje socialinio darbo profesijos t. p. nebuvo, kai kurias socialines funkcijas atliko medicinos, švietimo įstaigos, profesinė sąjungos, didelių bendrovių socialiniai skyriai, partiniai komitetai, jaunimo organizacijos (spaliukai, pionieriai, komjaunuoliai), darbo ir būsto klausimai buvo sprendžiami pasitelkiant politines, administracines ir kitas priemones.
Nuo 1990 ėmus naikinti aprūpinimo sovietinę sistemą išryškėjo profesionalios socialinės pagalbos poreikis, todėl 1990–2000 socialinis darbas plėtojosi labai sparčiai. Buvo kuriama socialinių paslaugų sistema, pertvarkomos globos įstaigos, steigiamos socialinio darbo organizacijos, savivaldybėse ir seniūnijose įvesti socialinių darbuotojų etatai, aukštosiose mokyklose pradėta rengti socialinio darbo specialistus, buvo perkvalifikuojami kitų sričių specialistai. Profesionalaus socialinio darbo raida Lietuvoje pasižymi kitokia specifika nei Vakaruose: socialinis darbas čia yra ne evoliucinės raidos, o visuomenės krizės padarinys, kuris atsirado kaip neišvengiama reakcija į gilią ekonominę krizę, ištikusią visuomenę sugriuvus planinei ekonomikai.
21 a. pradžioje socialinis darbas vis aiškiau identifikuojamas kaip profesinė praktika ir akademinė disciplina, bet, palyginti su Vakarų visuomenėmis, kiek mažiau išplėtotas, skatinamas ir vertinamas. Tai lemia ne vien savita socialinio darbo raida, bet ir gerokai silpnesnė šalies ekonomika, vyraujanti neoliberali politika, tam tikri kultūriniai veiksniai, daugiausia nulemti visuomenės istorinės patirties (per menkas visuomenės pasitikėjimas viešaisiais socialiniais ryšiais ir jų galimybėmis, piliečių ir valstybės nepasitikėjimo santykis, valstybinio sektoriaus nepasitikėjimas nevyriausybiniu ar privačiu sektoriumi ir kita).
Lietuvos socialinių darbuotojų diena
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos iniciatyva nuo 2004 kasmet rugsėjo 27 dieną (ši data parinkta atsižvelgus į tai, kad 1993 rugsėjo mėnesį įvyko pirmasis Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos suvažiavimas, t. p. ši diena siejama su Šv. Vincento Pauliečio vardu) Lietuvoje oficialiai minima Lietuvos socialinių darbuotojų diena.
L: A. Bagdonas Socialinis darbas Lietuvoje: Raidos, praktikos ir akademinis aspektai / Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika Vilnius 2001 nr. 1; W. R. Wendt Geschichte der sozialen Arbeit Stuttgart 1990; M. Boomes, A. Scherr Soziologie der Sozialen Arbeit. Eine Einfürung in Formen und Funktionen organisierter Hilfe Weinheim 2000; U. Kleinert Sozialarbeit / Theologische Realenzyklopädie Berlin–New York 2000 31 Bd.; H.‑U. Otto, H. Thiersch Handbuch Sozialarbeit / Sozialpädagogik Neuwied 2001.
2929