sociãlinis išmokmas, išmokimo rūšis – naujų elgesio formų mokymasis mėgdžiojant arba stebint kitų žmonių elgesį. Socialinio išmokimo terminą sukūrė biheivioristai (biheiviorizmas). Socialinį išmokimą jie aiškino remdamiesi biheiviorizmo pagrindinėmis sąvokomis (stimulu, reakcija, pastiprinimu – nesąlyginiu dirgikliu, sukeliančiu biologiškai svarbią reakciją, kuri kartu su ankstesniu indiferentiniu stimulu sukelia sąlyginį refleksą) ir eksperimentuodami su gyvūnais. Pavyzdžiui, žiurkė eidavo labirintu paskui kitą žiurkę tik tada, kai buvo skatinama maistu. Vėliau šiuos tyrimus A. Bandura (Jungtinės Amerikos Valstijos) papildė pažintiniais veiksniais ir nustatė, kad žmogus aplinkos veiksnius ir reakciją į juos įsivaizduoja simboliškai – kaip vidinį aplinkos modelį. Jis atmetė E. L. Thorndike’o (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir S. Freudo (Austrija) teiginius apie įgimtus instinktus ir pabrėžė modeliavimo bei paskatos svarbą. Pasak jo, netiesioginė patirtis yra tipinis (įprastas) būdas elgesiui keistis, modeliavimas gali turėti tokios pat įtakos žmogaus elgesiui kaip ir tiesioginė patirtis. A. Bandura elgesio modeliavimo procesą apibūdina kaip žmogaus dėmesį kito žmogaus elgesiui, kurį nori išsaugoti, atgaminti ir motyvuotai elgtis (pavyzdžiui, turintis tam tikrų psichologinių sutrikimų žmogus, stebėjęs kitą žmogų, turintį panašių problemų, bet gebantį daug sėkmingiau jas spręsti, bandys išmokti modeliuoti savo elgesį), todėl žmogus seka pastiprintus kitų žmonių veiksmus ir išmoksta juos mėgdžioti net ir tada, kai išoriškai nereaguoja ir negauna paskatos. Šiais atvejais žmogus naują patirtį įgyja per trumpesnį laiką, negu susidaro įgūdžiai. Pavyzdžiui, per bandymus vaikams buvo rodomi filmai apie įvairų elgesį ir atitinkamus įvairaus elgesio padarinius (teigiamus ar neigiamus). Vaikai dažniausiai reagavo į padarinius (paskatą ir bausmę). A. Banduros socialinio išmokimo teorija padeda analizuoti nuolatinę aplinkos kintamųjų, žmogaus individualių savybių ir elgesio – slapto ir atviro – sąveiką. Pabrėžiama, kad asmenybei daro įtaką ne tik aplinka, bet ir aplinkinių elgsena, asmens psichologinės savybės, tai yra vyksta nuolatinė žmogaus ir aplinkos veiksnių sąveika. A. Banduros socialinio išmokimo teorija svarbi aiškinant, kodėl žmonės tampa agresyvūs. Pagal 1973–83 A. Banduros sukurtą agresijos socialinio išmokimo teoriją, agresija nepriklauso nuo vidinių potraukių ir niekuo nesiskiria nuo bet kurio kito žmogaus įgyto elgesio.
Socialinio išmokimo teorija kritikuojama, kad yra mechanistinė ir turi biheiviorizmui būdingų metodologinių trūkumų, bet dėl modeliavimo svarbos ir ateities padarinių numatymų, kurie keičia žmogaus elgesį, 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje laikoma viena šiuolaikiškiausių.