socialinis judėjimas

sociãlinis judjimas, visuomennis judjimas, alternatyveji judjimai, didelės socialinės grupės atstovų organizuoti masiniai veiksmai, kuriais siekiama sukelti tam tikrus socialinius pokyčius ar jiems pasipriešinti, patenkinti grupinius ar visuomeninius interesus, poreikius, garantuoti tam tikras teises ir laisves. Socialinius judėjimus pagal veiksmų trukmę galima skirti į trumpalaikius (baigiasi įgyvendinus tikslus, pavyzdžiui, liaudies frontai) ir ilgalaikius (kartojasi nuolat, negali iki galo įgyvendinti tikslų, pavyzdžiui, Amnesty International, Greenpeace), pagal tikslus – į reformų (siekia evoliucinių pokyčių sistemos viduje, pavyzdžiui, socialiniai judėjimai už žmogaus teises, lygybę), revoliucinius (siekia iš esmės pakeisti vertybių sistemą ir institucijas, sukurti alternatyvą visuomenei, pavyzdžiui, komunistai, neofašistai) ir kontrrevoliucinius (nukreipti prieš pokyčius, siekia išlaikyti esamą padėtį ar tradicines vertybes, atkurti tam tikras institucijas, pavyzdžiui, islamistai, monarchistai). Socialiniai judėjimai dažniausiai skatina žmonių pilietinę savigarbą, taiką, laisvę, demokratiją, siekia darbo ir gyvenimo sąlygų pagerinimo (dažnai pasitelkiant streikus, demonstracijas), tautinės kultūros, vertybių atkūrimo, gamtos išsaugojimo ir kita. Socialiniai judėjimai (ypač turintys politinę orientaciją) gali paaštrinti įvairių socialinių grupių prieštaravimus, pakenkti demokratijai. Pavyzdžiui, antiglobalizmo atstovams dažnai būdinga riaušės, protestai. Daugelyje šalių paplitę moterų (feminizmas), jaunimo, žmogaus teisių, gyvūnų, aplinkos apsaugos socialiniai judėjimai. Teigiama, kad socialiniai judėjimai susiję su valstybės politinio elito ir visuomenės santykiais. Socialiniai judėjimai gali tapti politiniais, jei tam tikri jų veiksmai realizuojami valstybinių institucijų veikloje, išreiškiami reikalavimuose valdžios institucijoms ar susiję su kova dėl valdžios.