sociãlinis konflktas, priešingų socialinių interesų, pažiūrų, siekių susidūrimas. Socialinis konfliktas dažniausiai kyla dėl įvairių socialinių jėgų nevienodų galimybių naudotis poreikiams tenkinti reikiamais ištekliais. L. A. Coseris (Jungtinės Amerikos Valstijos) socialinį konfliktą apibrėžė kaip statuso, galios ir ribotų išteklių siekimą arba kaip kovą dėl vertybių, kurioje konfliktuojančių šalių tikslas yra ne tik jas laimėti, bet ir neutralizuoti, suvaržyti ar pašalinti priešininką. Baltarusių sociologas J. Babosovas teigia, kad socialinis konfliktas yra ryškiausias socialinis prieštaravimas, kuriam būdinga individų ir įvairių bendrijų, turinčių specifinių ekonominių, socialinių, politinių, dvasinių interesų ir tikslų, kovos formos neleidžiant tikram ar tariamam priešininkui įgyvendinti savo interesų. Jungtinių Amerikos Valstijų socialiniai psichologai J. Rubinas, D. Pruittas ir S. H. Kimas socialinį konfliktą apibrėžė kaip suvoktą interesų nesutapimą – konflikto šalių įsitikinimą, kad jų siekiai esamu metu negali būti įgyvendinti.
Socialiniai konfliktai gali kilti tarpasmeniniu, tarpgrupiniu ir tarptautiniu lygmeniu. Dar galima skirti politinius, ekonominius, organizacinius socialinius konfliktus. Šie socialiniai konfliktai atlieka ir teigiamas (konfliktuojančių šalių galios palyginimas, įtampos iškrova, kai išlaikomi tų šalių santykiai, grupių ribų ir grupinio bei asmeninio tapatumo kūrimas, stiprinimas, palaikymas, grupės stabilizavimas ir vienijimas, naujovių, pokyčių ir socialinės raidos skatinimas, socialinių normų kūrimas, naujų taisyklių, socialinės elgsenos formų atsiradimas, naujų grupių susikūrimas, skatinimas domėtis socialinių problemų sprendimu ir kita), ir neigiamas (dalyvavimo socialiniame konflikte didelės emocinės ir materialios sąnaudos, susilpnėję arba nutrūkę konflikto šalių ryšiai, sudėtingas santykių atkūrimas po socialinio konflikto ir kita) socialines funkcijas.
Socialinį konfliktą tyrė konflikto teorijos pradininkas K. Marxas, vokiečių sociologai M. Weberis, R. G. Dahrendorfas, vokiečių filosofas G. Simmelis, Jungtinių Amerikos Valstijų sociologai J. Rexas, R. Collinsas ir kiti. Konflikto teorijai priskirtinos įvairios koncepcijos 20 a. 6–7 dešimtmetyje susikūrė kaip struktūrinio funkcionalizmo teorijos kritika ir konflikto alternatyvi teorinė paradigma, nors socialinio konflikto problema sociologijos teorijoje egzistavo visada. Konflikto paradigmos šalininkai, kitaip nei struktūrinio funkcionalizmo atstovai, tiria ne konsensusą (socialinį sutarimą) ir visuomenės bendrąsias vertybes, bet socialinių grupių interesų susipriešinimą. Konflikto paradigmos pagrindinė idėja – suvokimas, kad įvairios socialinės grupės turi skirtingą galią ir kovoja dėl ribotų išteklių. Dauguma sociologų teigia, kad socialinis konfliktas yra socialinio gyvenimo ir žmonių santykių natūrali dalis, neišvengiamas reiškinys, kurį ne visada būtina malšinti, kad išliktų socialinė tvarka.
Šiuolaikinėje mokslo žinių sistemoje socialinis konfliktas dėl savo įvairovės, sudėtingumo ir aktualumo tapo daugelio mokslinių tyrimų objektu. Socialinių mokslų raidoje konfliktas iš pradžių nagrinėtas kaip visuomeninio gyvenimo vienas reiškinių, vėliau sociologijos, psichologijos, politikos mokslų sandūroje konfliktų teorija susiformavo kaip savarankiška tyrimų sritis. 20 a. pabaigoje socialiniams mokslams pradėjus tirti verslo ir vadybos poreikius kaip sudėtinė konfliktų studijų dalis atsirado taikomasis konfliktų mokslas.
LIETUVOJE socialinį konfliktą yra tyrę L. Donskis, R. Plečkaitis, K. Stoškus, R. Grigas, J. Lakis, J. Palidauskaitė, V. Targamadzė, R. Žukauskienė, G. Valickas, D. Račelytė ir kiti. Daugiausia analizuojamos su socialiniu konfliktu susijusios temos – tolerancija, moralė, pasaulėžiūra, nepakanta, visuomenėje egzistuojantys įtampos laukai, valstybės institucijų ir teisės aktų bazės vaidmuo sprendžiant ir valdant socialinį konfliktą, interesų konfliktai viešojo administravimo srityje, konfliktai organizacinės kultūros kontekste, žmonių agresyvumas, nusikalstamas ir asocialus elgesys.
2901