sociãlinis lakas, laiko intervalas ar momentas, kuriam suteikiama socialinė reikšmė, jo apibūdinimas socialinių normų prasme. Socialinis laikas siejamas su individo, įvairių grupių, visuomenių gyvenimo ritmu, o socialinio laiko atskaitos tašku tampa socialinių reiškinių trukmė arba cikliškumas. Socialinio laiko pavyzdžiais gali būti tokios populiariai vartojamos sąvokos kaip majų civilizacija, Smetonos laikai, nepriklausomybės karta, rytinė piko valanda, skrydžių tvarkaraštis. Socialinė praktika (socialiniai veiksmai, reiškiniai, įvykiai ir procesai) visada vyksta laike ir erdvėje, bet sociologai laiką ir erdvę suvokia kaip socialinės praktikos integruotą dalį, o ne jos foną. Laikas ir erdvė yra pagrindiniai požymiai, palaikantys senas ir konstruojantys naujas prasmes to, ką ir kaip žmonės daro kartu (pavyzdžiui, tradicinės šventės, klientų priėmimo tvarkaraščiai). Socialinį gyvenimą susieti su laiku ir erdve būtina, kad žmonės tam tikrą socialinę praktiką galėtų patirti drauge, kad ta praktika sutaptų laike ir vietoje, kartotųsi tam tikru periodiškumu. Kasdieniame gyvenime (kasdienio gyvenimo sociologija) socialinis laikas įvairiose epochose, įvairių kultūrų visuomenėse, t. p. įvairių individų suprantamas skirtingai. Socialinio laiko sampratos ypatumus formuoja žmonių gyvensena, tradicijos, požiūris į laiką. Pavyzdžiui, iki pat 21 a. pradžios kaimo gyventojų kasdienio gyvenimo ritmas buvo labiau susijęs su astronominiais (dienos ir nakties, metų laikų) ritmais nei miesto gyventojų, o miesto (ypač didmiesčių) gyventojų gyvenimo ritmą labiau koreguoja socialiniai ritmai (šuns vedžiojimo, rytinė ir vakarinė piko, grįžimo iš naktinių pramogų valanda, šeštadieninio apsipirkimo laikas ir kita), kurie tik iš dalies sutampa su astronominiais ritmais. Šiuo atveju socialinis laikas suprantamas kaip laiko intervalai tarp apibrėžtų socialinių veiksmų, reiškinių, įvykių ir procesų. Siekiant atskleisti socialinio laiko, kaip momento ir socialinės normos santykį, sociologijoje vartojama vadinamųjų socialinių laikrodžių sąvoka, kuri apibūdina socialinius lūkesčius patirti tam tikrus gyvenimo įvykius (jų laiką, seką, trukmę) dėl tinkamiausio žmogaus amžiaus (pavyzdžiui, laikas mokytis, tuoktis, eiti į pensiją). Šie lūkesčiai primetami tam tikros visuomenės nariams ir nusako, kokio amžiaus žmogus ko turėtų būti pasiekęs ir ko išvengęs (pavyzdžiui, kokius socialinius vaidmenis atlikęs ar neatlikęs, kokius socialinius statusus užėmęs ar neužėmęs). Šiuolaikinių technologijų raida ir didėjantis gyventojų teritorinis ir socialinis mobilumas verčia socialiai perkonstruoti laiko ir erdvės sampratas. Šalia nusistovėjusios socialinės praktikos, grindžiamos tradicine laiko samprata (darbo, asmeninis, arba šeimos, ir kitas laikas), atsiranda mobilaus laiko samprata, pavyzdžiui, galimybė dirbti ar mokytis sau patogiu laiku, atskirai nuo nustatytų darbo ar mokymosi valandų, susipažinti su televizijos ir radijo laidomis nepriklausomai nuo jų transliavimo laiko.
Socialinio laiko metodologinius ir funkcinius aspektus tyrė Jungtinių Amerikos Valstijų sociologai P. Sorokinas, R. K. Mertonas, laiko ir erdvės santykį – Didžiosios Britanijos sociologas A. Giddensas. Lietuvoje socialinį laiką tyrė V. Gaidys, A. A. Mitrikas.
L: V. Gaidys Laikas sociologiniuose tyrimuose: metodologinės ir metodinės problemos Vilnius 1986; P. A. Sorokin, R. K. Merton Social Time: A Methodological and Functional Analysis Chicago 1937; A. A. Giddens Contemporary Critique of Historical Materialism: The Nation‑State and Violence Berkeley 1987.
1869