sociãlinis suvokmas, žmonių ypatybių, elgesio motyvų, tarpusavio santykių suvokimas, supratimas ir vertinimas; socialinės tikrovės vaizdo atkūrimas psichikoje. Bendravimo proceso dalis. Pagal išorinius dirgiklius (tai, ką galima pajusti 5 pojūčiais) žmogus per socialinio suvokimo procesą mėgina suprasti vidines kito žmogaus ypatybes (pavyzdžiui, iš išvaizdos, mimikos, balso intonacijos, kalbos turinio – kas yra tas žmogus, su kuriuo bendrauja, kokia jo padėtis visuomenėje, tikslai, savivoka). Socialinis suvokimas yra aktyvus, kūrybiškas pažinimo procesas, kurį ne visada galima griežtai atskirti nuo mąstymo. Interpretuodamas pojūčiais gaunamą informaciją, žmogus daro numanomus sprendimus (pavyzdžiui, norėdamas suprasti, kodėl kitas žmogus taip elgiasi, turi apibendrinti, analizuoti, lyginti įvairiu laiku gautą informaciją). Susidariusios socialinės tikrovės vaizdo ir realybės atitikimas turi praktinę reikšmę: netinkamas elgesio motyvų interpretavimas gali tapti konflikto priežastimi, neadekvatus pirmasis įspūdis gali lemti prastus tolesnius santykius ir kita.
Socialinio suvokimo terminą 1947 pirmasis pavartojo J. S. Bruneris (Jungtinės Amerikos Valstijos). Jis socialiniu suvokimu pavadino suvokimo socialinį sąlygotumą, jo priklausomybę ne tik nuo stimulo, tai yra objekto, ypatybių, bet ir nuo ankstesnės subjekto patirties, jo tikslų, ketinimų, aplinkybių. Vėliau socialiniu suvokimu pradėta vadinti individui būdingą visuminį ne tik daiktų, bet ir socialinių objektų (kitų žmonių, grupių, tautų ir kitų), socialinių aplinkybių ir kitą suvokimą. Nustatyta, kad socialinių objektų suvokimas kokybiškai skiriasi nuo negyvų objektų suvokimo, nes socialinio suvokimo objektas (pavyzdžiui, žmogus, grupė) nėra pasyvus ir indiferentiškas suvokėjo atžvilgiu (pavyzdžiui, suvokiamas žmogus stengiasi pakeisti suvokėjo vaizdinius sau palankia linkme). Socialinio suvokimo subjektui aktualu ne tik vaizdo (suvokiamos tikrovės atkūrimo rezultatas) susidarymas, bet ir vertė, taip pat socialinio suvokimo priežastys. Socialinių objektų suvokimas, būdamas labiau susipynęs su emocijomis (afektais), labiau negu negyvų objektų suvokimas priklauso nuo suvokėjo veiklos motyvų ir svarbos. Dėl šių priežasčių socialinė psichologija socialinį suvokimą traktuoja plačiau negu bendroji psichologija (ši daugiausia domisi jutiminių vaizdų susidarymu, tiria jo procesus ir mechanizmus), pirmiausia stengiasi patikslinti, kas būdinga suvokėjui ir kas suvokimo objektui, aiškina, kaip socialinis suvokimas reguliuoja pavienio individo ir socialinių grupių elgesį ir veiklą. 20 a. 6 dešimtmetyje buvo skiriamos 3 socialinių objektų grupės: kitas žmogus, grupė ir socialinė bendrija; suvokėju laikomas pavienis individas. 20 a. 8 dešimtmetyje atlikti tyrimai, kuriuose suvokėjas buvo ne tik individas, bet ir visa grupė. Pagal suvokėjo ir suvokimo objekto tarpusavio santykį išskirtos socialinio suvokimo procesų grupės: tarpasmeninis suvokimas, savęs suvokimas, tarpgrupinis suvokimas. Pradėjus tirti socialinio suvokimo veiklos principo požiūriu socialinę grupę imta traktuoti kaip veiklos subjektą ir kaip suvokimo subjektą – suvokėją. Nustatyti socialinio suvokimo variantai: grupės nariai suvokia vienas kitą ir kitos grupės narius, individas suvokia pats save, savo grupę ir kitą grupę, grupė suvokia savo narį ir kitos grupės narį, grupė suvokia kitą grupę ar grupes. Socialinio suvokimo tyrimuose vertinamas grupės kontekstas (svarbu, kuriai grupei – savo ar kitai – priklauso suvokiamas individas) ir vadovaujamasi principu, kad tarpasmeniniai santykiai priklauso nuo grupės veiklos; tai davė galimybę tirti socialinio suvokimo procesus įvairaus lygio grupėse, kurias sieja bendra veikla. Pradėta tirti, kaip susidaro socialinio suvokimo normos ir etalonai (etaloninė grupė), kokie yra narių tarpasmeniniai ir tarpgrupinio suvokimo struktūriniai tipai ir dėsningumai, kaip grupėje suvokiamas individo statusas, kiek tiksliai ir adekvačiai žmonės suvokia vienas kitą.