sociãlinis teisingùmas, teisingùmas, socialinė padėtis, kuri visuomenėje laikoma derama ir atitinkančia žmogaus teises.
Socialinio teisingumo kriterijai
Pagal socialinį teisingumą vertinant žmonių ar socialinių grupių poelgius ir veiksmus turi būti taikomi vienodi kriterijai, atsižvelgta į tų poelgių ir veiksmų motyvus, rezultatus, konkrečią situaciją.
Socialiniam teisingumui būdinga lygiateisiškumas (socialiniu, ekonominiu, kultūriniu, teritoriniu, etniniu ar kitu pagrindu), pagalba (kompensavimas) dėl nepajėgumo dalyvauti pridėtinės vertės kūrime ar naudotis gėrybėmis, kai šis nepajėgumas susijęs su nuo asmens nepriklausančiomis aplinkybėmis (pavyzdžiui, negalia, socialinė padėtis, gyvenamoji vieta, gabumų stoka), lygių galimybių sudarymas.
Socialinis teisingumas gali būti suprantamas ir analizuojamas kaip filosofijos, politikos, sociologijos mokslo koncepcija, socialinės politikos, švietimo, įvairių nevyriausybinių, tarptautinių ir kitų organizacijų veiklos principas, katalikų socialinio mokymo doktrina.
Socialinio teisingumo samprata įvairiose teorijose
Kaip mokslinis terminas politikos filosofijoje teisingumas buvo pradėtas vartoti antikos laikais. Aristotelis išskyrė teisingas (pavyzdžiui, monarchija, demokratija) ir neteisingas (pavyzdžiui, tironija, oligarchija) valstybės valdymo formas. Socialinio teisingumo samprata grindžiama prielaida, kad visi žmonės lygūs. Siekiant socialinio teisingumo vienos teorijos akcentuoja lygias galimybes, galimybių lygybę (nediskriminaciją), kitos – prioritetus tam tikroms nuskriaustųjų grupėms, skirtingumo pripažinimą, pasirinkimo galimybes, dar kitos – kompensavimą socialiai nepalankiomis sąlygomis gyvenantiems žmonėms.
Filosofas Brian Barry (Didžioji Britanija, 1936–2009) teigė, kad individualus teisingumas nusako individų, o socialinis teisingumas – institucijų dorą. Socialinis teisingumas, kaip paskirstomasis teisingumas, rodo, ar įvairios institucijos teisingai paskirsto socialinio bendradarbiavimo naudą ir naštą. Kad paskirstymas atitiktų visų interesus ir poreikius, reikia bendro sutarimo dėl to, kas teisinga ir priimtina visiems. Svarbu susitarti, kokiais principais bus vadovaujamasi priimant teisingus sprendimus dėl naudos ir naštos paskirstymo. Pasak B. Barry, socialinis teisingumas, kaip susitarimas, reiškia abipusį naudingumą ir nešališkumą priimant sprendimus. Formalusis teisingumas reiškia tokį teisingumą, kurį numato įstatymas, nors patys įstatymai gali būti neteisingi. Materialiuoju teisingumu paskirstoma dalyvavimo visuomenės gyvenime našta (pavyzdžiui, mokesčiai valstybei) ir nauda (pavyzdžiui, valstybės institucijų teikiamos paslaugos).
Vis dėlto ne visi pripažįsta paskirstomojo teisingumo reikšmę. Pagal sampratą, kilusią iš 19 a. liberalizmo tradicijos, valstybės kišimasis į žmonių gyvenimą (išskyrus nedideles išimtis) yra moraliai klaidingas. Neoliberalizmo atstovai (F. A. von Hayekas, M. Friedmanas) tokį požiūrį grindžia ne dorine nuostata, o gerovės didinimu. Jų požiūriu, gerovės nuostoliai neišvengiami dėl valstybės kišimosi į žmonių gyvenimą siekiant socialinio teisingumo, todėl valstybės veikla turi būti labai apribota. Socialinio teisingumo siekimas ne tik nevaisingas, nes tokio dalyko kaip socialinis teisingumas iš viso nėra, bet ir žalingas, nes gali pažeisti individualią laisvę. F. A. von Hayekas socialinį teisingumą, kaip valstybės perskirstomosios politikos principą, supriešino su laisvės, kaip žmogaus prigimtinės teisės, principu. Jo nuomone, socialinis teisingumas, kaip paskirstomojo teisingumo visiems siekis, yra miražas.
Kolektyvistinės (kolektyvizmas ) politinės teorijos socialinį teisingumą sieja su laisve, lygybe ir brolybe (Prancūzijos revoliucijos šūkis), o šioms vertybėms įvairūs autoriai priskiria skirtingas reikšmes. Kolektyvizmo šalininkų nuomonės skiriasi daugiausia dėl priemonių, kuriomis turėtų būti įgyvendinamas socialinis teisingumas. Liberalai teigia, kad socialinis teisingumas gali būti įgyvendinamas rinkos mechanizmą derinant su valstybės kišimusi, o marksistai (marksizmas) nemato socialinio teisingumo įgyvendinimo galimybės nepakeitus rinkos sistemos.
J. B. Rawlsas veikale Teisingumo teorija (A Theory of Justice 1971) bandė sujungti laisvės, lygybės ir efektyvumo principus. Šie principai turėtų garantuoti lygiateisio bendradarbiavimo sąlygas, kurios būtų naudingos (kartu ir teisingos) visiems žmonėms. J. B. Rawlsas įsivaizdavo socialinį teisingumą kaip situaciją, kai sprendimai dėl visuomenės ir institucijų pagrindinių taisyklių priimami sąmoningai, bet nežinant tokių veiksnių (pavyzdžiui, socialinis statusas, prigimtiniai pranašumai, galios pozicijos), kurie trukdytų priimti nešališkus ir teisingus sprendimus.
Filosofo M. Walzerio požiūriu, siekiant sukurti socialinį teisingumą svarbu, kad jokia visuomeninė gėrybė nebūtų panaudojama kaip vyravimo priemonė, o prielaidas vyravimui sukuria įvairias privilegijos, sudarančios sąlygas įsigyti daugiau turto, galios ar išsilavinimo. Teisingumo teorijose pabrėžiamas kompensavimo principas reiškia, kad socialiniu ir ekonominiu požiūriu silpnesniems visuomenės nariams reikėtų išskirtinai geresnių sąlygų. Šio principo taikymas, pavyzdžiui, bendrojo lavinimo sistemoje reikštų, kad visiems moksleiviams būtų sukuriamos vienodos galimybės studijuoti nepaisant jų socialinės kilmės, sveikatos būklės ar kitų veiksnių.
Socialinis teisingumas šiuolaikinėje valstybėje
Socialinis teisingumas, kaip socialinės politikos principas, šiuolaikinėje valstybėje reiškia didesnį valstybės dalyvavimą perskirstant visuomenines gerybes, šis principas siejamas su progresinių mokesčių įvedimu ar didesne valstybės pagalba skurstantiesiems.
Visuomenėje paplitęs skurdas, etninių grupių diskriminacija ar lyčių nelygybė gali būti traktuojama kaip nepakankamas valstybės dėmesys socialinio teisingumo principo įgyvendinimui socialinėje politikoje. Svarbu, kad socialinio teisingumo vertinimas būtų grindžiamas ne tik objektyviais statistiniais rodikliais, bet ir subjektyvia piliečių nuomone, nes nėra vienos ir absoliučios socialinio teisingumo sampratos. Socialinis teisingumas reiškiasi visuomenės susitarimu, kas yra teisinga, koks neteisingumas pateisinamas, o šio susitarimo rezultatus atspindi formalios (įstatymai) ir neformalios (vertybės, kultūra) institucijos.
Socialinis teisingumas švietimo srityje reiškia, kad asmens galimybės dalyvauti švietimo sistemoje priklauso nuo jo individualių gebėjimų, nuopelnų (rezultatų) ir nepriklauso nuo jo ar jo šeimos socialinio, kultūrinio ar ekonominio statuso (pavyzdžiui, lyties, tautybės, gyvenamosios vietos, negalios). Toks socialinis teisingumas užtikrinamas sudarant lygiateises sąlygas dalyvauti švietimo sistemoje pagal įgimtus gebėjimus, motyvaciją, bet nediskriminuojant dėl nuo asmens nepriklausančių savybių. Socialinis teisingumas gali reikšti ir tam tikras išimtis, būtinas išskirtinių (mažesnių arba didesnių) gebėjimų asmenims, siekiant kompensuoti dėl to kylančius apribojimus dalyvauti švietimo sistemoje.
Sveikatos politikoje socialinio teisingumo principas siejamas su svarbiausių medicininių paslaugų visuotiniu prieinamumu, ypač nepasiturintiems asmenims (šeimoms, vaikams). Nuo 20 a. pabaigos didėja socialinio teisingumo reikšmė bioetikoje.
Socialinio teisingumo koncepcijos ir termino naudojimas
Socialinio teisingumo terminą remdamasis katalikų mokymo tradicija 1840 pradėjo vartoti italų jėzuitas ir mokslininkas Luigi Taparelli d’Azeglio (1793–1862). Vėliau socialinis teisingumas kaip katalikų socialinio mokymo terminas buvo plėtojamas popiežiaus Leono XIII enciklikoje Rerum Novarum (1891), popiežiaus Pijaus XI enciklikoje Quadragesimo Ano (1931) pabrėžiant, kad valdantieji turi stengtis veikti žmonių labui pirmiausia remdamiesi paskirstomojo teisingumo principu.Socialinio teisingumo koncepcija ir principas dažnai naudojamas įvairių socialinių judėjimų (pirmiausia socialdemokratų), tarptautinių organizacijų (Jungtinių Tautų, Europos socialinių nevyriausybinių organizacijų platformos, Globalaus teisingumo judėjimo, Tarptautinės socialinių darbuotojų federacijos) veikloje. Dažniausiai pabrėžiama, kad socialinio teisingumo principas sudaro pagrindą užtikrinant žmogaus teises, lygias galimybes naudotis visuomenės gėrybėmis – tai tampa ypač aktualu globalizacijos veikiamame pasaulyje.Žaliųjų judėjimai teisingumo terminą vartoja pabrėždami nešališką visuomenės ir aplinkos kuriamų išteklių paskirstymą ar naudojimąsi jais siekiant užtikrinti visavertes asmeninės ir socialinės raidos galimybes.
L: F. A. von Hayek Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. Socialinio teisingumo miražas Vilnius 1998; B. Barry Teisingumo teorijos. Socialinio teisingumo traktatas Vilnius 2002; M. Walzer Spheres of Justice: A Defence of Pluralism and Equality Oxford 1993.
258