socialinis veikimas

sociãlinis veikmas, socialinių problemų ir prieštaravimų, kuriuos sukelia socialinių grupių pagrindinių interesų ir poreikių susidūrimas, suvokimas ir sprendimo būdas. Socialinį veikimą parengia socialiniai judėjimai, turintys tam tikrą ideologiją, programas, organizacijas. Socialinį veikimą galima skirti pagal problemas (ekonominės, socialinės, kultūrinės, politinės), tų problemų socialinį turinį (kas jas kelia, kieno naudai jos sprendžiamos), problemų sprendimo metodus (reforma, revoliucija). Socialinį veikimą tiria sociologija, psichologija, etika. Kai kurie sociologai (pavyzdžiui, M. Weberis, T. Parsonsas, F. Znanieckis) socialinį veikimą laiko sociologijos viena pagrindinių sąvokų, visos socialinių santykių sistemos pagrindu ir socialinio pažinimo priemone. Jie išskiria socialinio veikimo psichologinio aspekto svarbą, tai yra psichologizuoja sociologiją ir socialinį pažinimą. Anot M. Weberio (Vokietija), veikimas yra socialinis, jei jį atliekantis asmuo atsižvelgia (reaguoja) į kitų žmonių elgseną, kuri kinta pagal socialinį kontekstą ir jos poveikį kitiems žmonėms. Socialinis veikimas konstruojamas pagal tai, kokios žmonių reakcijos tikimasi. Sociologijos tikslas yra interpretuoti socialinio veikimo reikšmę ir paaiškinti, kaip jis vykdomas ir kokio poveikio turi žmonėms. M. Weberis skyrė racionalųjį ir instrumentinį socialinį veikimą. Racionaliuoju socialiniu veikimu sukuriama tam tikras vertingas rezultatas, bet nepaisoma priemonių tam rezultatui pasiekti tinkamumo ir šalutinių padarinių. Instrumentinis socialinis veikimas yra iš anksto planuojamas ir atliekamas įvertinus to veikimo tikslo santykį su kitais tikslais (jie gali nesutapti) ir griežtai atsižvelgiant į priemones socialinio veikimo rezultatui pasiekti ir jo visus padarinius. Dar galima skirti emocinį (išreiškia žmogaus asmeninius jausmus, pavyzdžiui, pergalės džiaugsmas, sielvartas dėl artimo žmogaus netekties), tradicinį (jį lemia papročiai ir asmeniniai įpročiai) socialinį veikimą ir kita.