socialstinė industrializãcija, stambiosios mašininės pramoninės gamybos kūrimas ir plėtra SSRS ir kitose socialistinėse šalyse 20 amžiuje.
Socialistinės industrializacijos vykdymas
Kitaip nei industrializacija ekonomiškai išsivysčiusiose Vakarų šalyse, socialistinė industrializacija planinės ekonomikos sąlygomis įgyvendinta centralizuotai kaip valstybės ekonominės politikos vienas pagrindinių tikslų siekiant panaikinti ekonominį ir technologinį atsilikimą nuo Vakarų valstybių, sustiprinti socialistinių šalių karinį potencialą ir ekonominį nepriklausomumą nuo užsienio prekybos su kapitalistinėmis valstybėmis. Dėl šių priežasčių SSRS socialistinė industrializacija, prasidėjusi 20 a. 3 dešimtmečio pabaigoje, buvo vykdoma kuo spartesniais tempais pajungiant visą šalies ūkį sunkiajai pramonei (pirmiausia mašinų ir įrangos, karinės technikos gamybai) stiprinti, kad jos produkciją vėliau būtų galima panaudoti kitoms ūkio šakoms moderninti.
1928–41 (sparčiausios socialistinės industrializacijos laikotarpis) pastatyta ir pradėjo veikti daugiau kaip 9000 didelių pramonės įmonių, sukurtos visiškai naujos pramonės šakos (traktorių, automobilių, lėktuvų, staklių gamybos ir kitos), baigta šalies elektrifikacija. Smulkiaprekė gamyba (žemės ūkio, amatinė) visos šalies mastu pertvarkyta į stambesnę likviduojant paskutinius individualaus verslo likučius. 1937 SSRS pagal pramonės produkcijos gamybą užėmė antrąją vietą pasaulyje (po Jungtinių Amerikos Valstijų).
Socialistinė industrializacija vykdyta žemės ūkio sąskaita (žemės ūkis dėl kolektyvizacijos patyrė didelį ekonominį nuosmukį), eksportuojant medieną, naftą, kitus gamtinius išteklius, grūdus, t. p. meno vertybes ir už gautas lėšas užsienyje perkant techniką, kviečiantis Vakarų šalių techninius specialistus, griežtinant darbo discipliną ir skatinant darbuotojų entuziazmą (pvz., stachanovinį judėjimą), įtraukiant į darbą pramonėje daugiau moterų, naudojant priverčiamąjį kalinių darbą, didinant mokesčius ir imant daugiau valstybinių paskolų iš gyventojų.
Po Antrojo pasaulinio karo (SSRS pergalė jame dažnai buvo siejama su galingos sunkiosios pramonės sukūrimu per labai trumpą laikotarpį) socialistinė industrializacija prasidėjo ir kitose Vidurio ir Rytų Europos bei Azijos socialistinėse šalyse, bet jose pramonės plėtros prioritetas buvo akcentuojamas mažiau ir socialistinė industrializacija nepadarė tiek daug žalos kaimui. 1950–76 visų socialistinių šalių pramonės produkcija padidėjo 11,5 karto, vidutiniškai po 9,8 % per metus (ekonomiškai išsivysčiusiose Vakarų šalyse – 4,9 %), 20 a. 8–9 dešimtmečiais jos gamino apie 40 % pasaulio pramonės produkcijos.
Padariniai
Socialistinė industrializacija paskatino sparčią urbanizaciją kaimo gyventojams persikeliant į miestus dirbti pramonės įmonėse ir didėjančią ekonominių regionų specializaciją pagal juose vyraujančias pramonės šakas ir gaminamos produkcijos rūšis. Didinant pramonės produkcijos kiekį jos kokybė dažniausiai būdavo prastesnė nei Vakarų šalyse, o dėl to, kad plėtojant sunkiąją pramonę plataus vartojimo prekių gamyba nuolat nuo jos atsiliko, daugumos socialistinių šalių gyvenimo lygis buvo žemas iki pat socializmo sistemos žlugimo 20 a. pabaigoje.
Lietuvoje
Lietuvoje socialistinė industrializacija prasidėjo 1944 likviduojant nacių okupacijos padarinius ir integruojant šalies ūkį į SSRS ekonominę sistemą. 1945 Lietuvos pramonės produkcija sudarė tik 40 % 1940 lygio, 1948 pasiekė 100 %, 1960 jį viršijo 10,3 karto, 1965 – 17,9, 1970 – 31,2, 1983 – 66,1 karto. 1940–83 pramonės produkcijos gamyba Lietuvoje didėjo 2,9 kartus sparčiau už SSRS vidurkį.
Be tradicinių Lietuvos pramonės šakų (maisto, lengvosios, medžio apdirbimo, plaušienos ir popieriaus), 20 a. 6–7 dešimtmečiais sustiprėjo energetikos, chemijos, mašinų gamybos ir metalo apdirbimo (staklių, elektrotechnikos, radijo technikos, prietaisų), statybinių medžiagų pramonė. Iš viso pradėjo veikti daugiau kaip 200 naujų didelių pramonės įmonių, jas statyti ir jose dirbti atvyko daug rusakalbių darbininkų ir specialistų iš SSRS įvairių regionų. Šalia statomų gamyklų ir elektrinių kūrėsi nauji pramoniniai miestai, pvz., Naujoji Akmenė, Elektrėnai, Sniečkus (nuo 1992 Visaginas). Socialistinė industrializacija sukėlė ir neigiamų padarinių – vienpusišką, ne visada atitinkančią nacionalinio ūkio poreikius gamybos specializaciją, kaimo ekonominių ir socialinių problemų, ekologinės taršos didėjimą.