socialstinė revoliùcija Lietuvojè (1940), viena Lietuvos sovietinės istoriografijos temų. Politiniais ideologiniais tikslais nagrinėta ir visuomenei skelbta kaip marksistinės‑lenininės lietuvių liaudies (tautos) istorijos koncepcijos dalis. SSRS okupacija 1940 06 15, SSRS vyriausybės ypatingojo įgaliotinio, Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro pavaduotojo V. Dekanozovo, SSRS ambasadoriaus Kaune N. Pozdniakovo, ambasados darbuotojų ir kitų iš Maskvos atsiųstų pareigūnų pagal SSRS vadovybės (Liaudies komisarų tarybos pirmininko V. Molotovo ir kitų) iš anksto parengtą planą vykdomas Lietuvos sovietinimas ir aneksija (Lietuvos sovietinimas, rusinimas ir kolonizavimas) sovietinėje istoriografijoje buvo traktuojama kaip vadinamoji antroji (po vadinamosios 1918–19 socialistinės revoliucijos Lietuvoje) socialistinė revoliucija (esą sąlygos jai kilti, vadinamoji revoliucinė situacija klostėsi jau 1939), 1918–19 buvusio socialistinio valstybingumo (Lietuvos Sovietų Respublika, Lietuvos ir Baltarusijos SSR) atkūrimas. Pateisinti SSRS įvykdytą okupaciją ir aneksiją, pagrįsti tariamai 1940 Lietuvoje vykusią vadinamąją socialistinę revoliuciją buvo vienas svarbiausių Partijos istorijos instituto prie Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto veiklos uždavinių.
Išleista tendencingų ideologinių veikalų: M. Požarsko Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje (1955), A. Butkutės‑Ramelienės Lietuvos komunistų partijos kova už tarybų valdžios įtvirtinimą respublikoje 1940–1941 m. (1958), Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940–1941 metais (1965), V. Kancevičiaus 1940 metų birželis Lietuvoje (1973), Lietuvos komunistų partijos apybraiža (tomas 2–3 1978–85).