socialstinis realzmas dailėjè
Po 1934 SSRS panaikintos menininkų grupuotės, draugijos, bendrijos, įkurtas vienintelis dailininkų susivienijimas – Rusijos (vėliau SSRS) dailininkų sąjunga. Uždrausta stilistinė įvairovė, įsivyravo iliustratyvi siužetinė didaktika, akademistinė, natūralistinė vaizduosena, pirmenybė teikta teminei figūrinei kompozicijai. Sukurtas pozityvaus, optimistiško, socializmo idealais, visuomeniniais interesais besivadovaujančio herojaus kultas. Socialistinis realizmas ryškiausiai reiškėsi 4–6 dešimtmečio sovietinėje tapyboje, grafikoje, skulptūroje. Po SSKP XX suvažiavimo (1956) socialistinio realizmo principus bandyta atnaujinti, liberalizuoti (rūstusis stilius). 7 dešimtmečio pabaigoje–8 dešimtmetyje klostantis alternatyvioms meninėms pažiūroms, didėjant individualių subjektyvių kūrybos pradų reikšmei, socialistinis realizmas pamažu prarado įtaką. 5–7 dešimtmetyje socialistinio stiliaus postulatai veikė kitų socialistinių valstybių vaizduojamąjį meną, besivystančių šalių kūrybą ir Vakarų Europos šalių angažuotą dailę (neorealizmas).
Socialistinis realizmas Lietuvos dailėje
Lietuvoje socialistinio realizmo kūrybos metodas pasireiškė kai kuriuose B. Bučo, V. Dilkos, J. Kėdainio, V. Mackevičiaus, N. Petrulio, B. Pundziaus, B. Vyšniausko ir kitų dailininkų kūriniuose.
-socialistinis realizmas; -socrealizmas