socialstinis realzmas literatroje. Socialistinio realizmo doktrina buvo laikoma pagrindiniu sovietinės grožinės ir publicistinės literatūros metodu, jungusiu meninę kūrybą su komunistinės ideologijos principais ir partinių institucijų kontrole. Remiantis V. Lenino teze – komunistinis idėjiškumas yra aukščiausia objektyvumo forma – suformuota dogmatinė ideologinių ir estetinių kriterijų sistema, įtraukusi meninį žodį į valstybės tarnybą. Kartu panaikintos visos literatūrinės grupuotės, įkurta lojalių sovietinei sistemai SSRS rašytojų sąjunga. Buvo reikalaujama, kad rašytojai, iš dalies naudodamiesi realizmo meninėmis priemonėmis, vaizduotų gyvenimo raidą, remdamiesi socializmo idealais idėjiškai formuotų ir ugdytų naują žmogų, ištikimą komunizmo statytoją. Socialistinio realizmo idėjos labiausiai išryškėjo jo pradininku laikomo M. Gorkio kūryboje – pavyzdiniu socialistinio realizmo kūriniu buvo vadinamas romanas Motina (Mat′ 1906, lietuvių kalba 1934). Vėliau doktriną plėtojo daugelis rusų prozaikų (A. Fadejevas, D. Furmanovas, F. Gladkovas, A. Serafimovičius, M. Šolochovas), poetų (V. Majakovskis), dramaturgų (V. Višnevskis). Jų kūryba turėjo didelę įtaką ir kai kuriems kitų šalių menininkams – L. Aragonui (Prancūzija), J. R. Becheriui, A. Seghers, F. Wolfui (Vokietija), W. Bronewskiui (Lenkija), Nazimui Hikmetui (Turkija) ir kitiems.
Socialistinis realizmas lietuvių literatūroje
Lietuvių kalba doktrina paskelbtas 1934 Maskvoje leidžiamame žurnale Priekalas, tais pačiais metais B. Sruogos įvertinta kaip propagandinio meno atmaina, artima nacių herojinio realizmo doktrinai. 1940 SSRS okupuotoje Lietuvoje socialistinis realizmas buvo paskelbtas pagrindiniu kūrybos metodu. Po 1945 doktrina pateikta kaip klasinio politinio apsisprendimo būtinybė – lietuvių rašytojai buvo skatinami poetizuoti kolektyvinį darbą, vaizduoti godžių ir žiaurių vadinamųjų buožių paveikslus (J. Baltušio pjesė Gieda gaideliai 1947, T. Tilvyčio poema Usnynė, A. Vienuolio romanas Puodžiūnkiemis, abu 1949), falsifikuotais praeities klasinio antagonizmo vaizdais ir revoliucinio veiksmo perdėtu išaukštinimu bandyta įrodyti, kad iki 1940 Lietuvoje vyko nepertraukiama kova dėl sovietinės valdžios (A. Gudaičio-Guzevičiaus romanas Kalvio Ignoto teisybė 2 dalys 1948–49) ir tokiu būdu įteisinti sovietinę šalies aneksiją kaip istorinio proceso būtinybę. Sovietinio realizmo literatūrai būdingi stilistiniai šablonai – iliustratyvumas, primityvios ideologinės priešpriešos, teigiamas herojus, patetinė retorika. Postalininiu laikotarpiu doktrinos reikalavimai švelnėjo – įteisinta naujų raiškos priemonių naudojimas, įvairių meninių formų (stilių, krypčių) sistema, bet esminės dogmos – komunistų partijos neklaidingumas ir socializmo imperijos vientisumas – išliko nepakeisti iki sovietinės cenzūros panaikinimo.
-socialistinis realizmas
2271