socialzmo krtika, ekonominės minties kryptis, kuri atskleidžia socializmo teorinio pagrindimo trūkumus ir neigiamus praktinius ekonominius, politinius, socialinius padarinius. Kai kurie socializmo kritikos atstovai pasisako prieš bet kokias socialistines idėjas, kiti jų kategoriškai neatmeta, bet tam tikrus socialistinius judėjimus, politines partijas, valstybes kritikuoja už netinkamą jų įgyvendinimą. Marksistinį socializmą vieni pirmųjų pasmerkė anarchizmo teoretikai (M. Bakuninas, P. Kropotkinas), teigdami, kad gamybos priemonių suvisuomeninimas, kurio reikalavo marksistai, sunaikins asmens laisvę. Vietoj ekonominių struktūrų, pagrįstų prievarta, anarchistai siūlė socialinius santykius, kurie remtųsi savitarpio pagalba, tiesiogine žmonių, o ne jų atstovų valdžia. Reformistinio socializmo atstovai (L. Blanc’as, F. Lassalle’is ir kiti) atmetė socialinių santykių pakeitimo revoliucinį būdą, siekė juos keisti pamažu, nuolatinėmis, iš anksto suplanuotomis reformomis. Socialistai revizionistai (K. Kautsky, E. Bernsteinas) kritikavo marksizmą naujai interpretuodami socialistinę ideologiją – jie teigė, kad plėtojantis demokratiniams procesams kapitalizmas virsta kitokia socialine tvarka, kur valstybė tampa antklasine institucija. Valstybės galią keičia visuomenės demokratinis organizavimas su tiesiogine visų institucijų kontrole, kurią vykdo darbininkų ir vartotojų tarybos, regioninės federacijos ir kitos organizacijos. Labiausiai socializmo kritiką 20 a. išplėtojo ekonomistai liberalai: L. H. von Misesas, F. A. von Hayekas ir jų sekėjai. Pasak jų, socializmo ideologija ir jos įgyvendinimo priemonės – gamybos priemonių nacionalizacija, centralizuoto ekonominio planavimo ir įmonių veiklos reguliavimo įvedimas, valstybinis ekonominis monopolizmas – kelia grėsmę asmens laisvei (turėti privačią nuosavybę, pasirinkti darbą ar verslą, pačiam spręsti, kokias prekes ir paslaugas pirkti, ir kita), suteikia per daug galių vyriausybei ir sukuria totalitarinę visuomenę, kurioje žmogus tampa visiškai priklausomas nuo valstybės. L. H. von Misesas 1920 pirmasis nurodė, kad socializmo sąlygomis, nesant laisvosios prekybos ir laisvai kintančių kainų sistemos, nelieka būdų palyginti prekių ir paslaugų vertės, atlikti korektiškų ekonominių skaičiavimų, racionaliai planuoti ir paskirstyti darbo, kapitalo ir kitų išteklių toms ekonomikos šakoms ir įmonėms, kur jie panaudojami efektyviausiai. Centralizuotai valdomos valstybinės įmonės negauna objektyvios informacijos apie rinkos paklausą, gamina vis daugiau nereikalingos produkcijos ir vykdo ekonomiškai nepagrįstus projektus (kad šios įmonės nebankrutuotų, jų nuostolingą veiklą subsidijuoja valstybė iš pelningų įmonių), todėl atsiranda vis didesnis visuomenei reikalingiausių plataus vartojimo prekių deficitas. Ekonominės laisvės ir konkurencijos nebuvimas, garantuotas visuotinis užimtumas, pajamų lygiava (vienodas atlygis esant skirtingiems darbo rezultatams) ir vienodas centralizuotas prekių ir paslaugų valstybinis paskirstymas naikina darbuotojų paskatas dirbti geriau ir uždirbti daugiau, slopina jų ekonominį aktyvumą. Žmonės tampa nesuinteresuoti inovacine veikla, tai stabdo techninę pažangą, nuolat blogina prekių ir paslaugų kokybę. Socializmo kritikos šalininkų nuomone, dėl šių priežasčių socialistinės šalys niekada nepasieks išsivysčiusių Vakarų šalių gyvenimo lygio ir ateityje socializmas yra pasmerktas žlugti.
1305