socialùmas (lot. socialis – visuomeninis), sąvoka, kuria apibūdinami žmogaus ir daugelio gyvūnų rūšių tarpusavio sąveikų (ryšių, santykių, įtakų) aspektai. Socialumą lemia vidinė vara būti su kitais tos pačios rūšies atstovais (kartais dar vadinama socialiniu instinktu). Gyvūnų ir žmogaus polinkis kartu su kitais gyventi skatina ir atitinkamą elgesį, vadinamą socialine elgsena, kurio pagrindinė raiškos forma yra bendravimas (keitimasis informacija). Socialumas būdingas bendruomeniniams vabzdžiams, daugeliui primatų rūšių (ir žmogui), daugeliui kitų stuburinių gyvūnų veisimosi, migracijos, bendravimui, organizuotai gynybai arba puolimui. Gamtoje aptinkamas socialumas nuo visiškai neišreikšto iki stipriai organizuotos visuomenės, kurioje individas pavieniui išgyventi negali (pvz., skruzdėlės, bitės). Socialumo laipsniams įvardyti vartojamos skirtingos sąvokos: eusocialumas – tikrasis socialumas, presocialumas – pradinis socialumas, semisocialumas – pusinis socialumas, kvazisocialumas – netikrasis socialumas, prosocialumas – bendras polinkis socialiniam elgesiui. Socialumas yra svarbus prisitaikymo ir išlikimo veiksnys, kartu tai ilgos gyvūnų evoliucijos rezultatas. Vabzdžių socialumas nulemtas paveldėtos fiziologinės reguliacijos (nors tam tikros variacijos galimos ir čia, pvz., neapvaisinta bitė darbininkė gali pradėti dėti kiaušinėlius žuvus motinėlei, t. y. atlikti pastarosios funkcijas). Žinduolių santykiai labiau grįsti mokymusi.
1868