sociològijos mókslas Lietuvojè
Sociologinio mąstymo atsiradimas
Modernusis sociologinis mąstymas Lietuvoje atsirado 18–19 a., pradėjus taikyti empirinio tyrimo metodus. Scholastinės dorovės filosofijos kurse remiantis Aristoteliu, Tomu Akviniečiu, Šv. Augustinu ir kitais filosofijos autoritetais buvo nagrinėjamos žmogaus prigimties, socialinio susiskaidymo, socialinės tvarkos ir gėrio, žmonių santykių problemos, aptariamos T. Hobbeso žmogaus prigimties ir visuomeninės sutarties sampratos, derinamos su socialinės tvarkos religine teorija. 18 a. etinė problematika, apimanti ir socialinius klausimus, Lietuvos mokyklose buvo teologizuojama, bet visuomenės narių tarpusavio santykių ir žmogaus vidinio (jausmų) gyvenimo problematika analizuota remiantis R. Descartes’u, B. Spinoza. 18 a. pabaigoje sklindant Šviečiamojo amžiaus idėjoms Vilniaus universitete plito fiziokratizmas. Šalia ekonominių klausimų fiziokratai (H. Stroynowskis, S. Malevskis, M. P. Karpavičius) analizavo socialinio susiskaidymo, socialinių reformų, socialinės sutarties ir kitas problemas, neigė visuomenės tvarkos teologinę sampratą ir ją kildino iš įvairių materialių veiksnių. Vilniaus universiteto profesoriai J. Sniadeckis, M. Očapovskis, I. Danilavičius dėstė prigimtinės teisės ir pilietinės lygybės teorijas. 19 a, pradžioje sklido moderniosios tautos kūrimo koncepcijos vokiškasis variantas, buvo romantizuojama valstiečių sluoksnis ir savita tautinė kultūra, svarstomos valstiečių išlaisvinimo ir pilietinės visuomenės idėjos (J. Goštautas, K. R. Nezabitauskis-Zabitis, S. Stanevičius, S. Konarskis). Socialinio teisingumo idėjos aptariamos S. Daukanto, L. Ivinskio, D. Poškos, A. Tatarės švietėjiškuose kūriniuose. Europos svarbiausių socialinių teorijų ir idėjų sklaida Vilniaus universitete buvo Lietuvos moderniųjų socialinių mokslų raidos pradžia, bet iki 1832 modernusis socialinis mąstymas Vilniaus universitete, kaip ir kituose Europos universitetuose, dar nebuvo atsiribojęs nuo praktinės filosofijos metodologijos, todėl nebuvo sukonstruotas sociologijos objektas, grindžiamas empirinio tyrimo metodu.
Europai reikšmingu socialinių mokslų objektų formavimosi laikotarpiu (1830–1900) Lietuva prarado universitetą ir lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis. Nelegali spauda tapo 19 a. pabaigos–20 a. pradžios lietuvių akademinės raidos pagrindu, kartu ir mokslo plėtrą ribojančiu veiksniu. Nesant galimybių taikyti tyrimo metodus, buvo galima tik skleisti, o ne plėtoti visuomenės mokslinį pažinimą. Per laikraščius Aušra ir Varpas lietuvių šviesuomenė skleidė Vakarų Europos sociologijos teorijų svarbiausias idėjas, laikraštis tapo jų veiklos pagrindine priemone. Idėjos plito iš Vakarų, t. p. iš Lietuvoje ir emigracijoje susiformavusių lietuvių intelektualinių židinių, bet nelegalios spaudos publicistinius tekstus sudėtinga priskirti sociologijos, ekonomikos ar kitai socialinių mokslų sričiai. Publicistiniuose straipsniuose buvo vartojamas sociologijos terminas (dažnai jį vartojo V. Kudirka), juo įvardijamos visuomenės gyvenimo temos, bet jo prasmė buvo plati, apėmė visuomenės istoriją, socialinę ir nacionalinę priespaudą, religijos reikšmę, verslą ir kita. Aušros ir Varpo gyvavimo metais dar nebuvo aiškios takoskyros tarp įvairių ideologijų. Beveik vienalytė valstietiška lietuvių tauta lėmė valstiečių interesų tapatinimą su tautos interesais. Sociologijos diskurso formavimąsi ribojo publicistinis žanras, skirtas valstietijai šviesti, negausi inteligentija ir menkai išplėtota moderniosios visuomenės institucinė struktūra.
Pagrindinės ideologinės srovės
Nuo 1893 formavosi 3 pagrindinės ideologinės srovės: konservatyvi (katalikiškoji), demokratinė (liberalioji) ir radikali (socialdemokratinė). Industrializacija, urbanizacija ir jų lemiamos darbininkų socialinės problemos buvo moderniosios sociologijos atsiradimo pagrindiniai veiksniai. Katalikiškoji sociologija turėjo palankesnes raidos ir sklaidos sąlygas nei kitos ideologinės kryptys. Žemaičių (Varniuose, nuo 1864 Kaune) ir Vilniaus kunigų seminarijos niekada nebuvo uždarytos. Baigę Vilniaus, Kauno ar Seinų kunigų seminariją lietuviai tęsdavo mokslus Dvasinėje katalikų akademijoje Sankt Peterburge arba užsienyje (dažniausiai Fribūro, Leuveno katalikų universitetuose). Fribūro universiteto katalikų socialinių mokslų profesorių (Alphonse’o Gratry, Casparo Decurtinso, J. Serre’o, M. Turmano, A. M. Weisso) veikalai padėjo popiežiui Leonui XIII parengti encikliką Rerum novarum (1891), kuri tapo 19 a. pabaigos jaunosios lietuvių kunigų kartos socialinių pažiūrų idėjiniu šaltiniu. 1907 Dvasinės katalikų akademijos Sankt Peterburge Sociologijos katedros profesoriumi tapęs kunigas J. Matulaitis Kaune 1909 surengė visuomeninius kursus kunigams ir inteligentijai, skaitė paskaitas apie moderniosios visuomenės socialines problemas. 1909 Kauno kunigų seminarijoje sociologiją pradėjo dėstyti K. S. Šaulys, 1910 jis parašė pirmą lietuvišką sociologijos vadovėlį Sociologija. Trumpas to mokslo rankvedėlis. Nuo 1911 šioje seminarijoje sociologiją dėstė kunigas ir sociologas K. Paltarokas, 1914 jis išleido vadovėlį Socialinis klausimas. Vilniaus kunigų seminarijoje 1916 sociologiją pradėjo dėstyti M. Reinys. Įvairios tematikos sociologinių tekstų daugiausia buvo spausdinama katalikiškame žurnale Draugija, laikraštyje Šaltinis. 1908 žurnale Draugija A. Kaupas išspausdino straipsnį Sociologija: vardas, historija ir vieta tarp kitų mokslų. Veikiami H. F. R. de Lamennais, É. Durkheimo, G. Sorelio, A. de Muno, Marco Sangnier pažiūrų katalikiškosios sociologijos atstovai (J. Staugaitis, K. S. Šaulys, S. Šultė) aktualias tautos išlikimo, socialines ir ekonomines problemas siūlė spręsti remiantis organinio solidarumo ir bendradarbiavimo modeliais, pagal kuriuos kiekvienas socialinis sluoksnis atlieka savo socialines funkcijas ir taikiai bendradarbiauja vienas su kitu. Įvairius profesinius judėjimus jie laikė sąlyga atsirasti pilietinei visuomenei, sustiprėti ekonomiškai ir lietuvių tautai išlikti carinio režimo sąlygomis (A. Kaupas, S. Šultė, J. Staugaitis, A. Civinskas, F. Kemėšis, M. Krupavičius). Katalikai gynė klasinį susiskaidymą, pagrįstą privačia nuosavybe, kildino šį susiskaidymą iš žmogaus prigimties nelygybės ir teigė, kad nuo kiekvieno individo valios ir pastangų priklauso jo vieta visuomenėje (A. Jakštas, A. Kaupas), nuosavybės būtinumą grindė Dievo žmogui suteikta teise valdyti pasaulį (K. S. Šaulys, K. Paltarokas, A. Kaupas). Teigdami, kad Lietuvoje neišplėtota pramonė ir mažai darbininkų, katalikiškieji sociologai neigė marksistų klasių kovos svarbą Lietuvos visuomenei. J. Staugaičio, J. Vailokaičio teigimu, marksistai dirbtinai kuria visuomenės susiskaidymą, nes Lietuvoje vyrauja smulkūs ūkininkai, o skirtumas tarp savininkų ir samdinių nėra ryškus, kaip industrinėse Vakarų šalyse. Katalikiškosios sociologinės minties atstovai oponavo ne tik pasaulietinėms sociologinėms teorijoms, bet polemizavo ir tarpusavyje. S. Šultė teigė, kad valstybė turėtų labiau reguliuoti nuosavybės santykius (prisidėjo prie M. Krupavičiaus parengtos 1922 žemės reformos) ir pritarė kairiajai ideologijai. A. Civinskas kėlė lietuvių išlikimui aktualų emigracijos klausimą, K. Pakalniškis – tautos visų socialinių sluoksnių plėtros svarbą. Kiti, neneigdami socialinio susiskaidymo būtinumo, siūlė mažinti socialinius skirtumus (A. Jakštas, J. Matulaitis, K. S. Šaulys). F. Kemėšis kartu su P. Januševičiumi pirmieji Lietuvoje 1912 pradėjo anketines apklausas apie kooperatyvų struktūrą, veiklą, veikimo sąlygas ir kita. Gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijose A. Kaupas siekė Lietuvos skaitytojus supažindinti su Jungtinių Amerikos Valstijų sociologų F. Giddingso, L. F. Wardo, E. A. Rosso, kurie buvo Didžiosios Britanijos filosofo H. Spencerio sekėjai, ankstyvaisiais veikalais.
K. Šaulio vadovėlio Sociologija. Trumpas to mokslo rankvedėlis (1910) antraštinis lapas
J. Andziulaičio-Kalnėno, J. Adomaičio-Šerno, V. Kudirkos, S. Matulaičio, J. Mačio-Kėkšto, P. Mikolainio, J. Šliūpo, P. Višinskio, J. Biliūno, P. Avižonio ir kitų visuomenės veikėjų pasaulietinės krypties publicistika atspindėjo ir pozityviau nei katalikų vertino 19 a. pabaigos–20 a. pradžios socialinių teorijų – socialinio darvinizmo, evoliucionizmo, socializmo, klasių kovos – pagrindines idėjas. Sociologijos pasaulietinei minčiai įtaką darė Sankt Peterburgo, Maskvos (N. Michailovskis, P. Lavrovas, N. Karijevas, M. Kovalevskis, P. Sorokinas), Varšuvos, Krokuvos universitetuose besiformuojančios sociologinės nuostatos. Šiuose universitetuose mokėsi ir lietuvių, kurie susipažindavo su europietiškosios sociologijos kūrėjų A. Comte’o, J. S. Millio, H. Spencerio, Alfredo Espino, Paulo von Lilienfeldo, A. E. F. Schäffle’s, René’s Wormso, Ludwigo Büchnerio veikalais. Remdamasis vokiečių teoretikais R. Bytautas pirmasis lietuvių kalba publikavo modernaus nacionalizmo studiją Tauta ir tautiškumas (1913). Laikraštyje Varpas Jonas Mačys–Kėkštas ir P. Vileišis diskutavo apie moderniosios visuomenės biurokratijos įtaką. Socialdemokratinė kryptis reiškė radikalesnes mintis. Juozas Andziulaitis-Kalnėnas tapo socializmo idėjų vienu ryškiausių propaguotojų 19 a. pabaigos Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių spaudoje. Jono Mačio–Kėkšto pažiūros evoliucionavo nuo liberalių iki socialistinių. Jono Biliūno publicistika buvo grindžiama socializmo idealais, nors joje yra ir liberalių idėjų. Petras Avižonis iš pradžių skleidė visuomenės tvarkos socialistines, o vėliau liberalesnes idėjas. Radikaliausi buvo marksistai – V. Kapsukas, Z. Angarietis, Stasys Matulaitis. Tarp ideologinių krypčių įvairiais klausimais vyko intensyvi polemika. Įvairioms ideologijoms atstovaujantys straipsnių autoriai laikytini lietuviškos lyčių, šeimos ir feministinės sociologijos pradininkais. Katalikiškieji sociologai K. Paltarokas, K. S. Šaulys, K. Prapuolenis propagavo tradicinį požiūrį į šeimą ir moters vaidmenį (K. Prapuolenio veikalas Moteriškė 1913). K. Paltaroko veikale Socialinis klausimas (1914) rašoma ir apie lytis. Lietuviško marksistinio feminizmo pradininku laikytinas Z. Angarietis (1913).
Savarankiško sociologijos mokslo formavimasis 1918–1940
Sociologija institucionalizuota 1920–22 Aukštųjų kursų Socialinių mokslų fakultete, vėliau Lietuvos universitete (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas). Sociologija buvo dėstoma šio universiteto Teologijos-filosofijos (K. S. Šaulys, P. Dielininkaitis, A. Maliauskis) ir Teisės (P. Leonas) fakultetuose. Tuo metu buvo išleisti keli sociologijos veikalai: L. Gumplowicziaus Sociologijos pagrindai, M. Weberio Ūkės istorija (abu 1929). M. P. Römeris rėmėsi Émile’o Durkheimo socialinio solidarumo kai kuriomis idėjomis. V. Gustainis publicistikoje skleidė eugenikos idėjas ir aptarinėjo masinės visuomenės problemas. Marksistinės socialinės idėjos skleistos per propagandinę nelegalią bolševikų spaudą (Z. Angarietis, V. Kapsukas, K. Požela, Juozas Greifenbergeris). Socializmo privalumai ir trūkumai buvo aptarinėjami liberalios krypties žurnale Kultūra (Jonas Šliūpas, V. Čepinskis, P. Leonas, J. Baldauskas). Didžiausią poveikį sociologijos formavimuisi darė katalikiškosios srovės vyresnės (S. Šultė, A. Jakštas) ir jaunesnės kartos atstovai: A. Maceina, Pranas Dielininkaitis, A. Maliauskis, S. Yla, Povilas Jakas, J. Ambrazevičius, P. Gaida-Gaidamavičius ir kiti, kuriems įtakos turėjo naujosios socialinės katalikybės sąjūdis (J. Maritainas, E. Mounier, Marie-Dominique Chenu, E. Fidleris), personalizmas ir egzistencializmas. Jaunieji katalikai kritikavo moderniosios kapitalistinės visuomenės sumaterialėjimą, socialinę nelygybę, išnaudojimą ir siūlė plėtoti žmogaus dvasines galias. Sociologinės tematikos straipsnius dažniausiai publikavo žurnaluose Naujoji Romuva ir Židinys. A. Maceina, pasitelkdamas Emmanuelio Mounier krikščioniškojo socializmo asmeninę sampratą, kritikavo visuomenės buržuazinę tvarką. Buržuaziškumu jis vadino materialiojo pasaulio sureikšminimą, svarstė asmens ir visuomenės optimalaus santykio klausimą, kritikavo šio santykio liberalistinį ir totalitarinį variantą. Kaip ir P. Jakas, palaikė tuo metu sociologijoje populiarią korporacinės socialinės tvarkos teoriją. A. Maceina teigė, kad turtas turėtų būti perskirstytas, bet atmetė revoliucinį perskirstymą ir siūlė socialinio teisingumo normą, grindžiamą krikščioniškos doros samprata. A. Maceiną galima laikyti lietuviškosios gerovės valstybės projekto, grindžiamo krikščioniškos doros ir valstybės administravimo derinimu, vienu kūrėjų. Jis manė, kad valstybė turėtų labiau dalyvauti perskirstant turtą. A. Maceina tyrė moderniosios visuomenės klasių priešpriešą, skurdą, išnaudojimą, technologijų ir masinės kultūros plėtros padarinius, nuosavybės ir darbo klausimus; samprotavimai rėmėsi filosofine metodologija, todėl jo sociologijos objektas buvo konstruojamas spekuliatyviai. Socialumas jam buvo išvestinė tikrovė, metafizinė būtis, o socialinis klausimas – visos moderniosios dvasinės istorijos padarinys (Socialinis teisingumas 1938, Buržuazijos žlugimas 1940). P. Jakas su juo polemizavo veikale Socialinė krikščionybė (1939). A. Maceina, P. Gaida-Gaidamavičius ir P. Jakas aptarinėjo aktyvų individą, galintį priimti naujus socialinės raidos iššūkius, kritikavo Lietuvos Katalikų Bažnyčią už paklusnių individų formavimą, bet pripažino moderniosios visuomenės doros religinį pagrindą. Dotnuvos žemės ūkio technikume sociologiją dėstęs kunigas F. Kemėšis 1925–26 taikė jau anksčiau išbandytą anketinės apklausos metodą lauko darbininkų darbo sąlygoms, atlyginimui, sveikatai tirti. Nepriklausomos Lietuvos sociologija netapo svarbia akademine ir praktine disciplina – neatsirado specialaus leidinio ar katedros, nebuvo sociologijos tyrimams pirmenybę teikiančių mokslininkų, todėl nesusiformavo aiškus sociologijos diskursas. Kitaip nei iki nepriklausomos valstybės atkūrimo, tarpukaris nebuvo palankus priešingų ideologijų kovai, idėjinė priešprieša tarp kairės ir dešinės nyko. Šalia įvairialypės spaudos susiformavo visuomenę mobilizuojančios ir tautos bei socialinių grupių tapatumą kuriančios kitos priemonės (įvairios nevyriausybinės organizacijos). 20 a. 4 dešimtmetyje sociologijos diskursas buvo labiau plėtojamas. Išleista A. Rimkos studija Lietuvių tautos atgimimo socialiniai pagrindai ir „Auszros“–„Varpo“ gadynės (1883–93) socialekonominiai raštai (1932), P. Leono Sociologija (1939).
Sociologijos transformacijos sovietmečiu
Savarankiškos sociologijos formavimąsi nutraukė Antrasis pasaulinis karas ir SSRS okupacija. Sociologijos institucinė ir teorinė raida buvo atskirta nuo Europos sociologijos ir tapo tiesiogiai priklausoma nuo Sovietų Sąjungos bendros mokslo politikos, griežtai ir visuotinai reglamentuojamos sovietinės ideologijos. Sociologijos institucionalizacijos pradžia sietina su atšilimo laikotarpiu prasidėjusiu sociologijos pripažinimu. 1963–72 Sovietų Sąjungoje formavosi santykinai autonomiškos sociologijos samprata, sociologija nebelaikyta tik buržuazinės visuomenės klaidinga teorija, priešinama istoriniam materializmui. Buvo dvi sociologijos raidos kryptys: istorinio materializmo teorijos konkretizavimas ir plėtra (bendroji marksistinės sociologijos teorija) bei visuomenės įvairių sričių sociologinių tyrimų plėtra. 20 a. 7–8 dešimtmečiais Vilniaus universitete (1965), Kauno politechnikos institute (1966) įkurtos sociologijos laboratorijos, Istorijos institute – Filosofijos, sociologijos ir teisės skyrius (1969, nuo 1977 institutas), Kauno medicinos universiteto Kardiologijos institute – Medicininės psichologijos ir sociologijos tyrimų laboratorija (1973), kitose aukštosiose mokyklose – sociologinių tyrimų grupės. Nuo 20 a. 7 dešimtmečio buvo atliekamos kolūkiečių, darbininkų, jaunimo anketinės apklausos. Iki 1983 veikė apie 20 sociologinių tarnybų įmonėse ir organizacijose, dažniausiai jos taikė anketinį tyrimo metodą. 1970 Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbų serijoje A ir žurnale Komunistas atsirado sociologinių tyrimų rubrika, nuo 1968 sociologiniai tekstai buvo publikuojami žurnale Problemos. Svarbią reikšmę sociologijos diskurso formavimui turėjo sovietinė bibliotekinė bibliografinė klasifikacija, tiesiogiai atspindėjusi mokslo sovietinę politiką. 1972 bibliotekinė bibliografinė klasifikacija skyrė bendrosios teorijos, visuomenės sričių (šeimos, sveikatos, politikos ir kitų) bei konkrečių tyrimų sociologijos sritis. Ideologiškai sociologijos tyrimų kryptys buvo grindžiamos sovietinio laikotarpio visuomenės plėtros 2 pagrindiniais ypatumais: sudėtingėjančiu socialiniu planavimu ir valdymu bei visuomenės socialinės raidos procesais, kuriems reikėjo tikslesnės informacijos ir socialinių procesų prognozės. Lietuvoje sociologijos plėtros svarbiausia institucija tapo Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas (įkurtas 1977, 1990–2002 Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 2002–09 Socialinių tyrimų institutas, nuo 2010 Lietuvos socialinių tyrimų centras). Keletas centrų įsikūrė aukštosiose mokyklose. Buvo suformuotos teminės tyrimų kryptys: įmonių socialinė raida ir planavimas, socialinės raidos planavimas, darbas ir socialinis aktyvumas (R. Grigas, Z. V. Morkūnas, A. Čiužas, Alvydas Karalius, Danutė Tureikytė, Regina Tamošiūnienė, Albinas Aškinis, G. Miniotaitė), jaunimo socializacija (A. V. Matulionis, M. Taljūnaitė), socialinis planavimas (Zigmantas Viktoras Morkūnas, A. Čiužas), laiko biudžetas (A. A. Mitrikas, J. Leonavičius, Antanas Kličius), šeima (Nikolajus Solovjovas, V. Gaidys), miesto sociologija (Jurgis Vanagas). Publikuota straipsnių rinkiniai ir monografijos, nuo 1970 Lietuvos sociologai dalyvavo Tarptautinės sociologų asociacijos kongresuose.
20 a. 8 dešimtmetyje Sovietų Sąjungos socialinių mokslų politika keitėsi. Sociologija paversta tyrimo metodų (dažniausiai anketinių apklausų) ir empirinės medžiagos tvarkymo disciplina, kuri pavadinta sociologiniais tyrimais. Sociologijos teoriją sutapatinus su istoriniu materializmu sociologams buvo teikiami ne sociologijos, o filosofijos mokslų (istorinio materializmo) kandidato ir daktaro moksliniai laipsniai. Sociologiją susiaurinus iki empirinių faktų rinkimo ir tvarkymo bei atskyrus ją nuo europietiškosiosios sociologijos teorijų buvo įteisinta istorinio materializmo vyraujanti reikšmė nagrinėjant visuomenės gyvenimo visas problemas. Draudžiant plėtoti sociologijos studijas buvo atimta galimybė kryptingai studijuoti sociologijos teorijas. SSRS okupacijos metais nutrūkus visiems idėjų mainams su lietuvių emigracijos mokslininkais, jų tekstai negalėjo tapti sociologijos diskurso dalimi. Šio laikotarpio sociologijos tapatumo praradimo tipiškas pavyzdys – socialinės higienos disciplina. Epidemiologiniai ligų tyrimai buvo vadinami sociologiniais tyrimais, kurie buvo atskirti nuo medicinos ir sveikatos sociologijos teorijos. Vakarų sociologijos teorijų analizė (B. Kuzmicko veikalai apie A. Comte’ą, Antano Nesavo – apie A. Schutzą, K. Mannheimą, A. Šliogerio – apie H. Marcuse, V. Valentinavičiaus – apie T. Adorną) dažniausiai tapdavo filosofijos tyrimo objektu, atskirtu nuo tyrimų empirinių metodų. Visuomenės totalitarinė kontrolė ir objektyvios informacijos slėpimas darė beprasmį tikslesnės informacijos, socialinių procesų prognozavimo ir visuomenės aktyvinimo poreikį. Režimas formavo nukrypimus nuo mokslo kokybės normų. Apribojimai sociologinius tekstus dažniausiai paversdavo nekonceptualių duomenų rinkimu ir aprašinėjimu arba sociologiją simuliuojančiais tekstais. Moksliniai atradimai tapo problemiški – sociologų veikla prarado realų tikslą. Sovietinio režimo ribojama sociologija neteko prasmės, o konfrontuodami su režimu sociologai negalėjo viešai reikšti savo nuostatų.
Šiuolaikinis Lietuvos sociologijos mokslas (nuo 1990)
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę sociologija įsiliejo į pasaulio sociologijos raidą, prasidėjo jos institucionalizacija, atkurtas autentiškas sociologijos tapatumas. Pradėti leisti akademiniai žurnalai, skirti sociologijai: Filosofija. Sociologija (1990), Socialiniai mokslai (leistas 1994–2004), Sociologija. Mintis ir veiksmas, Socialiniai tyrimai (abu 1997).
Verčiami klasikiniai (A. de Tocqueville’io, Ch. L. de Montesquieu, Maxo Weberio, É. Durkheimo, G. Simmelio) ir šiuolaikiniai (A. Giddenso, R. G. Dahrendorfo, H. Garfinkelio, Anthony’io Davido Smitho, D. Bello, Z. Baumano, Kevino B. Anderseno, E. Gellnerio ir kitų) veikalai, leidžiami sociologijos teorijų originalūs vadovėliai, kuriama sociologijos lietuviška terminologija. Parašyta originalių studijų apie Vakarų sociologijos teorijas (Z. Norkus Max Weber ir racionalus pasirinkimas 2003, A. Valantiejus Kritinis sociologijos diskursas. Tarp pozityvizmo ir postmodernizmo 2004).
Toliau plėtojamos ir kuriamos naujos sociologijos sritys: miesto sociologija (Jurgis Vanagas, Apolonijus Žilys), meno sociologija (A. Gaižutis), nacionalizmo, tautinių mažumų, grupės tapatumo sociologija (Romualdas Grigas, Irena Emilija Juozeliūnienė, N. Kasatkina, Nortautas Statkus), mokslo sociologija ir filosofija (Aldis Gedutis), elito sociologija (Irmina Matonytė), ekonomikos sociologija (Jurga Bučaitė), religijos sociologija (Milda Ališauskienė), socialinės gerovės sociologija (Aistė Balžekienė), socialinės organizacijos ir socialinė stratifikacija (Romualdas Grigas, A. V. Matulionis, M. Taljūnaitė), Europos socialinė integracija, pilietybė, tautinis tapatumas (Lilija Kublickienė, Irena Šutininė), partijos ir rinkimai (Mindaugas Degutis, A. Krupavičius, A. Ramonaitė), pilietinis dalyvavimas ir teisės sociologija (Jūratė Imbrasaitė), politikos sociologija (B. Mikulskienė, Vaidas Morkevičius, Rūta Žiliukaitė), švietimo sociologija (Eglė Butkevičienė, Svajonė Mikėnė), kaimo sociologija (A. Poviliūnas), socialinė antropologija (Vytis Čiubrinskas, Kristina Šliavaitė), socialinė politika (A. Guogis, Daiva Skučienė, Laima Žalimienė), moderniosios posovietinės Lietuvos visuomenės kaita (V. Leonavičius, Z. Norkus, Marius Povilas Šaulauskas), lyginamoji istorinė sociologija (Z. Norkus), empirinių tyrimų metodologija (Laima Žilinskienė, Rūta Žiliukaitė), šeimos sociologija (Vida Česnuitytė, Irena Emilija Juozeliūnienė, Aušra Maslauskaitė), lyčių sociologija (Irena Emilija Juozeliūnienė, Julija Moskvina, Aurelija Novelskaitė, Vilana Sortirovič, Alina Žviklienė), feministinė sociologija (V. Kanopienė, Jolanta Reingardienė), kūno ir seksualumo (A. Tereškinas), socialinės traumos ir tremties (Irena Šutinienė), aplinkosaugos (Leonardas Rinkevičius, Audronė Telešienė), deviacijų, nusikalstamumo (Arūnas Acus, A. Dobryninas) sociologija, demografiniai procesai, šeimos politika (Jolanta Aidukaitė, Margarita Gedvilaitė, Domantas Jasilionis, Aušra Maslauskaitė, V. Stankūnienė), senėjimo, kartų santykių (Margarita Gedvilaitė, Sigita Kraniauskienė, S. Mikulionienė, Jolanta Pivorienė, Gražina Rapolienė), vertybių (Alfonsas Algimantas Mitrikas, Aida Savicka) sociologija, etniškumas, socialinė įtrauktis ir lygios galimybės (Monika Frėjutė, Diana Janušauskienė, Anna Lipnevič, Andrius Marcinkevičius, Karolis Žibas), nesaugus užimtumas, bendros užimtumo tendencijos ir užimtumo kokybė (Rūta Brazienė), medicinos sociologija (Giedrė Baltrušaitytė, Vylius Leonavičius), socialinė apsauga (R. Lazutka), negalios sociologija (Jolita Viluckienė), migracija (R. Ališauskienė, Audra Sipavičienė). Daugėja Lietuvos sociologijos istorijos tyrinėjimų (Antanas Čiužas, V. Gaidys, Liutauras Kraniauskas, V. Pruskus, A. Vosyliūtė).
Socialinius tyrimus Lietuvoje vykdančios institucijos
Lietuvos socialinių tyrimų centre veikiantys Sociologijos, Etninių tyrimų ir Socialinės gerovės institutai mokslinius tyrimus atlieka nesaugaus užimtumo, bendrų užimtumo tendencijų ir užimtumo kokybės, socialinės, šeimos, būsto politikos, socialinių judėjimų mieste, etniškumo, socialinės įtraukties, lygių galimybių, gyventojų senėjimo, kartų, lyčių santykių, socialinės stratifikacijos, vidurinės klasės, Europos socialinės integracijos, pilietybės, tautinio tapatumo kryptimis.
Lietuvos sociologai inicijavo ir įkūrė visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centrus (pvz., Baltijos tyrimai, įkurtas 1992, Vilmorus, įkurtas 1993, Spinter tyrimai, įkurtas 2002, Factus Dominus, įkurtas 2003, Socialinės informacijos centras, įkurtas 2009), kurių vykdoma veikla pagal klasifikaciją priskirtina su politika susijusiam sociologijos tipui. Šie centrai teikia apklausų paslaugas įvairioms, t. p. ir politinėms, institucijoms. Autonomiškos viešosios ir kritinės sociologijos Lietuvoje iki 21 a. 2 dešimtmečio nebuvo. Šie sociologijos tipai reiškiasi kaip profesionaliosios sociologijos sudėtinė dalis, kuomet akademinės sociologų bendruomenės nariai publikuoja kritinius straipsnius žiniasklaidoje ar dalyvauja viešose diskusijose aktualiais visuomenės klausimais.
Lietuvos sociologų draugija
Lietuvos sociologus vienija Lietuvos sociologų draugija, kuri nuo 1990 yra Tarptautinės sociologų asociacijos (International Sociological Association, ISA), nuo 2009 Europos sociologų asociacijos (European Sociological Association, ESA) narė. Nuo 2009 Lietuvos sociologų draugija kasmet organizuoja Nacionalinės sociologijos konferencijas. Lietuvos sociologai dalyvauja Europos Sąjungos programose Copernicus, FP6, FP7, Horizon 2020 ir kitose.
Sociologijos studijos Lietuvos universitetuose
Įvairiuose Lietuvos universitetuose nuosekliai formuojamos sociologijos studijos.
Vilniaus universiteto Sociologijos katedros (įkurta 1989) veiklos susiformavimą lėmė 2 pagrindiniai veiksniai: pirmas – iš socialine teorija besidomėjusių Vilniaus universiteto filosofų paveldėtas stiprus polinkis į socialinę teoriją, socialinių mokslų metodologiją ir filosofiją, sociologijos teorijas, antras – Vilniaus universitete nuo 1973 veikiančioje Sociologijos laboratorijoje kurta empirinė sociologija. Universitete vykdomos sociologijos studijų programos: sociologija (bakalauras), sociologija, sociologija ir kriminologija (magistras), sociologija (daktaras). Atliekamų mokslinių tyrimų kryptys: istorijos ir socialinių mokslų filosofija, sociologijos istorija, šiuolaikinės sociologijos teorija, empirinių tyrimų metodologija, kriminologija, lyginamoji istorinė, švietimo, kaimo, politikos, šeimos ir lyčių sociologija.
Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedra (įkurta 1989) formavosi kartu su universiteto atkūrimu, daug perėmė iš aktyviai šiame procese dalyvavusios Lietuvos išeivijos profesūros. Greta sociologijos plėtojamos demografijos ir socialinės antropologijos studijos bei tyrimai. Vykdomos šios sociologijos studijų programos: sociologija ir antropologija, socialinė politika (bakalauras), socialinė antropologija, socialinė demografija (magistras). Kartu su Kauno technologijos universitetu bei Lietuvos socialinių tyrimų centru vykdo sociologijos doktorantūros studijas. Universitete vykdomos šios mokslinių tyrimų kryptys: medicinos, šeimos, lyčių bei seksualumo, politikos, teisės, religijos sociologija, socialinė antropologija, demografija, savivaldos ir bendruomenių, ekonomikos, miesto sociologija.
Kauno technologijos universitete Sociologijos moksliniai tyrimai pradėti vykdyti 1967, kai buvo įkurta Sociologijos laboratorija, 1999–2013 veikė Sociologijos katedra. Nuo 2014 Sociologijos studijos vykdomos Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete, o sociologijos mokslininkai dirba Viešosios politikos ir administravimo institute. Universitete vykdomos sociologijos studijų programos: sociologijos (bakalauras), socialinės politikos (magistras). Universiteto mokslininkai tyrimus vykdo aplinkos, technologijų ir visuomenės, lygybės ir socialinės gerovės, politikos studijų (partijos, elito ir visuomenės nuostatos ir elgsena), trečiojo sektoriaus ir socialinių inovacijų srityse, vysto socialinių tyrimų metodologijas, dalyvauja Europos aplinkosauginio pilietiškumo tinkle. Sociologijos mokslininkai atsakingi už Europos socialinio tyrimo (ESS), Tarptautinės socialinio tyrimo programos (ISSP) vykdymą Lietuvoje, kuruoja Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų duomenų archyvą (LiDA; jis yra tarptautinės mokslinių tyrimų infrastruktūros Europos socialinių mokslų duomenų archyvų konsorciumo narys), kuriame viešai prieinami Lietuvos ir užsienio empirinių duomenų ištekliai.
Mykolo Romerio universitete sociologiniai tyrimai atliekami Sociologinių tyrimų laboratorijoje (įkurta 2015). Universitete vykdomos sociologijos studijų programos: sociologija (bakalauras), gerovės sociologija, lyginamoji socialinė politika ir gerovė (magistras). Vykdomos vėlyvosios modernybės visuomenės ir kaitos, kapitalų ir identitetų, gyventojų ir demografinės elgsenos tyrimų, socialinės gerovės ir jos politikos, sociologinių tyrimų metodologijos ir metodų mokslinių tyrimų kryptys.
Klaipėdos universitete vykstant organizacinei pertvarkai, 2015 panaikinta Sociologijos katedra, o jos pagrindu sukurtas Socialinių pokyčių studijų centras. Svarbiausios socialinių pokyčių studijų centre vykdomų mokslinių tyrimų kryptys yra ilgalaikių visuomeninių pokyčių, kultūrinių procesų ir socialinės plėtros problemos, kur išskirtinis dėmesys tenka urbanistiniams ir miesto tapatybės procesams Klaipėdos mieste, posovietinės visuomenės klausimams ir diskursyvioms mokslinio žinojimo formoms.ã
Lietuvos sociologijos raidos apibūdinimas
Per 30 nepriklausomybės metų vykusią Lietuvos sociologijos raidą galima apibūdinti pagal Michaelio Burawoyʼaus dabarties sociologijos keturių tipų klasifikaciją. Jis santykinai atskiria profesionaliąją, arba akademinę, su politika susijusią, kritinę ir viešąją sociologiją. Beveik visa dabarties Lietuvos sociologija priskiriama profesionaliajai arba akademinei sociologijai, plėtojamai sociologijos kompetencijų centruose – Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų sociologijos katedrose bei Lietuvos socialinių tyrimų centro Sociologijos, Etninių tyrimų ir Socialinės gerovės institutuose. Mažesnėmis apimtimis sociologiją plėtoja Kauno technologijos universiteto Pilietinės visuomenės ir darnaus vystymosi mokslo grupė, Klaipėdos universiteto Socialinių pokyčių studijų centras bei Mykolo Romerio universiteto Sociologinių tyrimų laboratorija. Lietuvos profesionaliosios sociologijos plėtra tiesiogiai priklauso nuo viso trijų sociologijos studijų pakopų rinkinio, kuris sudaro institucines sąlygas suburti ir išlaikyti nuolatinį mokslininkų potencialą, būtiną moksliniams tyrimams plėtoti.
Sociologijos mokslas lietuvių išeivijoje
Išeivijoje (Jungtinėse Amerikos Valstijose) J. Sedaitis su kitais autoriais išleido keletą studijų apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. V. Kavolio tarpdalykiniai moksliniai interesai (sociologija, istorija, menotyra, literatūrologija, antropologija, psichologija ir kiti) vadintini kultūros sociologijos tyrinėjimais, kuriuose sujungiamos įvairios disciplinos. Jie apima V. Kavolio intelektinę evoliuciją nuo meno ir literatūros sociologijos ar kultūros psichologijos iki dorovės kultūrų studijų. Vytautas Kavolis siekė konstruoti socialinių ir humanitarinių mokslų universalius pagrindus, todėl jis, kaip ir Maxas Weberis, pradėjo civilizacijų ir dorovės kultūrų lyginamąsias studijas. V. Kavolis kultūrų, civilizacijų ar dorovės reikšmių konfigūracijų (jas suprato kaip tam tikrą analitinių modelių, dalyvaujančių žmonių veiksmų ir jų reikšmių istorijoje, seką, bendrąjį kultūrinės ir socialinės istorijos pagrindą) tyrimus derino su tam tikrų socialinių struktūrų sandaros elementais ir kaita, bet konfigūracijas laikė ir sąlyga atsirasti socialinių santykių tvarkai, vieningai ar priešiškai individų veiklai, kilti socialinėms ar psichologinėms krizėms. Nepaisant teorijų, metodų, analizės lygių ir temų įvairovės, visus V. Kavolio tyrimus vienija atviras ir kartu kritinis požiūris į gyvąją kultūrą, jos kaitos detales, leidžiančias tikslinti reikšmių konfigūracijas ir įžvelgti jų kaitos krypties niuansus. Jo veikalų pasirodymas davė reikšmingą postūmį sociologijos mokslo raidai Lietuvoje.
L: A. Rimka Lietuvių tautos atgimimo socialiniai pagrindai ir „Auszros“–„Varpo“ gadynės (1883–93) socialekonominiai raštai Kaunas 1932; B. Genzelis Švietėjai ir jų idėjos Lietuvoje Vilnius 1972; I. Lukšaitė Demokratinio ugdymo mintis Lietuvoje Vilnius 1985; V. Žemaitis Pasaulietinė etika Lietuvoje XIX a. pab.–XX a. pr. Vilnius 1986; Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai 2 t. Vilnius 1991; V. Pruskus Katalikų socialinė mintis Lietuvoje Vilnius 1995, Primirštieji lietuvių sociologai (XIX a. pab.–XX a. pradžia) Vilnius 2005; Iš Lietuvos sociologijos istorijos 4 t. Vilnius 1996–2003; V. Kavolis Nuo dailės sociologijos iki moralinių kultūrų / Proskyna 1992 nr. 5, Lietuvos sociologija pakeliui į save / Kultūros barai 1996 nr. 1, Asmuo ir idėjos Vilnius 2000; R. Plečkaitis Lietuvos filosofijos istorija Vilnius 2004.
2188