sodininkỹstė, mokslas, tiriantis sodo augalų sandarą, selekciją, augimo, vystymosi, derėjimo, dauginimosi dėsnius, ryšį su aplinka. Senovės graikų mokslininkai Aristotelis, Teofrastas pirmieji aprašė kelis šimtus ūkiui vertingų augalų. Teofrasto raštuose minima sodininkystė ir vynuogininkystė. Išsamesni sodininkavimo ir pomologijos veikalai išleisti 16 a. pabaigoje ir 17 a. pradžioje. Prancūzijoje sukurti pirmieji formuotų vaismedžių sodai (1661 Versalyje). Vakarų Europoje 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje pradėta kurti sodininkystės moksliniai institutai, bandymų stotys, moksliniai darbai, organizuoti tarptautiniai suvažiavimai.
Lietuvoje
Lietuvoje mokslinės sodininkystės pradininkais laikomi J. Strumila, E. Jančevskis, A. Hrebnickis. Aktyvus sodininkystės propaguotojas ir organizatorius buvo pomologas V. Montvila. Pirmasis lietuvišką knygelę apie sodus 1864 išleido S. Daukantas (vertimas iš vokiečių kalbos). Žinių apie sodininkavimą ir augintinas veisles pateikė P. Martišius, T. Ivanauskas. 1936 M. Itomlenskis ir S. Bagdonas išleido veikalą Sodininkystė. Straipsnių ir knygų apie sodininkystę parašė J. Strazdas, P. Rimkus, A. Urbonas, V. Venskutonis, I. Štaras, V. V. Tuinyla. Sodo augalų selekcijos pradininkas yra I. Štaras, verslinės žemaūgės sodininkystės – A. Kviklys, intensyviosios sodininkystės – E. Armolaitis. 1938 įsteigta Sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotis (1987–2010 Sodininkystės ir daržininkystės institutas, nuo 2010 Lietuvos agrararinių ir miškų centro Sodininkystės ir daržininkystės institutas).