sódrinimas, naudingosios iškasenos pirminis apdorojimas – pageidaujamų mineralų koncentravimas arba žalingų atskyrimas nekeičiant mineralų cheminės sudėties, struktūros, agregatinės būsenos. Sodrinama dažniausiai gavybos vietoje. Po sodrinimo gaunamas galutinis gaminys yra tinkamas naudoti (pvz., klintis, asbestas, grafitas) arba koncentratas, kuris toliau perdirbamas cheminiu, hidrometalurgijos būdu. Prieš sodrinimą iškasena smulkinama, kartais plaunama, rūšiuojama sietais, separatoriais, klasifikatoriais. Sodrinimas būna šlapiasis (sodrinama vandeninė mineralų suspensija) ir sausasis. Sodrinimo būdas priklauso nuo naudingosios iškasenos fizikinių savybių – grūdelių stiprumo, formos, tankio, trinties, įmagnetėjimo, elektrinio laidžio. Taikomi separavimo įvairūs būdai, pvz., skirtingo tankio mineralų grūdeliams atskirti – gravitacinis separavimas, grindžiamas nevienodo tankio dalelių skirtingu greičiu ore arba vandenyje veikiant gravitacinei arba išcentrinei jėgai, skirtingų magnetinių savybių grūdeliams – magnetinis separavimas, skirtingų elektrinių savybių – elektrinis separavimas, jei skiriasi radioaktyvumu – radiometrinis sodrinimas. Flotacija grindžiama skirtingų mineralų dalelių paviršiaus nevienodu drėkimu. Kai sodrinamos polimetalinės arba menkavertės rūdos, dažniausiai derinami keli sodrinimo būdai: kompleksinis sodrinimas – pirmiausia sodrinama gravitaciniais būdais, po to – magnetiniais arba flotaciniais, mišrusis klasifikavimas magnetiniame lauke, flotacija magnetiniame lauke. Sodrinimas yra tuo efektyvesnis, kuo daugiau vertingų komponentų išgaunama iš naudingosios iškasenos ir kuo didesnis tų komponentų kiekis yra koncentrate.
Naudingosios iškasenos gravitaciniu būdu buvo sodrinamos jau 2000 prieš Kristų. Sodrinimo būdus pirmą kartą 16 a. aprašė G. Agricola.