sodýbinis sklỹpas, viena SSRS piliečių žemės naudojimo formų. Lietuvoje 1945–90 sodybiniai sklypai buvo duodami neterminuotai ir nemokamai. Kolūkiečio šeimos sodybinio sklypo dydį nustatydavo visuotinis kolūkiečių susirinkimas, atsižvelgdamas į tai, kiek kolūkietis prisidėdavo prie visuomeninės gamybos, bet ne daugiau kaip 0,6 ha vienai šeimai. Valstybinių ūkių darbininkams sodybinis sklypas buvo skiriamas iki 0,5 ha, švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros ir kitų įstaigų specialistams – 0,25 ha, kitiems kaimo gyventojams, dirbantiems nesusijusiose su žemės ūkiu organizacijose, – iki 0,15 ha. Kolūkis ar valstybinis ūkis, negalėdamas skirti viso dydžio sodybinio sklypo prie gyvenamųjų namų, likusią jo dalį duodavo už gyvenvietės gyvenamosios zonos ribų. Kolūkiečių ir valstybinių ūkių šeimoms toliau buvo leidžiama naudotis sodybiniu sklypu, jeigu visi šeimos nariai tapdavo nedarbingi dėl senatvės ar neįgalumo, jeigu vienintelis darbingas šeimos narys būdavo pašaukiamas į karo tarnybą, pradėdavo mokytis arba šeimoje likdavo tik nepilnamečiai.
2436
-sklypas