sõdžius, sodà, spėjamas Lietuvos kaimo gyvenviečių tipas, gyvavęs 12–16 a.; laukininkų gyvenvietė. Susidarė iš suirusios viešės gyvenvietės.
Viešėje gyvenusios šeimos maždaug iki 12 a. išsisklaidė po besiklostančios lauko bendruomenės teritoriją vadinamaisiais sėdėjimais. Vieni šių sėdėjimų davė pradžią viensėdžiams, kiti, padaugėjus juose pastatų (sodybų), virto sodžiais.
Manoma, sodžius buvo netaisyklinga gyvenvietė, neturėjo apsauginių tvorų; juose gyventojų sodybos buvo padrikai išsisklaidžiusios, dažniausiai susidėjo iš vieno pastato, neturėjo kiemų. Sodžių plitimas intensyvino laukų teritorijos ūkinį naudojimą ir vidaus kolonizaciją.
Sodžiai, kaip gyvenviečių tipas, Aukštaitijoje išnyko 16 a. antroje pusėje per Valakų reformą. Dauguma sodžių buvo pertvarkyta į taisyklingus gatvinius kaimus.
Spėjama, kad išlikusiuose sodžiuose maždaug tuo pat metu ėmė kisti sodybos; jose radosi daugiau pastatų, jas pradėta aptverti, atsirado kiemų. Šiuos sodžius dėl panašumo imta vadinti buvusios bajoro gyvenvietės pavadinimu – kaimu, o sodžiaus terminas tapo tik kaimo sinonimu.