Sofenà (gr. Sophēnē), senovės Armėnijos istorinė sritis Mažojoje Azijoje, tarp Eufrato ir Tigro aukštupių (dabartinės Turkijos teritorijoje).
8–7 a. pr. Kr. Urartu karalystės dalis, 7 a. kartu su Komagena tapo antrąja iš 15 Didžiosios Armėnijos provincijų, 4 a. pr. Kr. – atskira Achaimenidų Persijos satrapija. Po Aleksandro Makedoniečio nukariavimo Achaimenidų imperijai žlugus, 331 pr. Kr. susikūrė Sofenos karalystė su sostine Karkatiokertu (lot. Carcatiocerta). Ją valdė armėnų Jervanditų dinastijos atšaka. Nuo 3 a. pr. Kr. pabaigos Seleukidų satrapija.
Po Seleukidams nesėkmingo Magnesijos mūšio 189 pr. Kr. satrapas Zarehas (Zariadresas) pasiskelbė nepriklausomos Sofenos karaliumi. 94 pr. Kr. karalius Tigranas II prijungė Sofeną prie Didžiosios Armėnijos, bet po 66 pr. Kr. nesėkmingo karo su Roma ją prarado. Helenizmo epochoje Sofenoje klestėjo prekyba, kultūra, manoma, čia buvusi armėnų vaisingumo deivės Anahitos svarbiausia šventykla (Ator Anahita).
Po Didžiosios Armėnijos padalijimo 4 a. pabaigoje Sofena atiteko Romos imperijai, vėliau – Bizantijai (buvo vadinama ketvirtąja Armėnija). 7–9 a. per Bizantijos ir arabų karus ėjo iš rankų į rankas, 9 a. jos rytinę dalį Bagratidai prisijungė prie Armėnijos karalystės. 16 a. Sofeną nukariavo Osmanų imperija. Armėnai Sofenoje gyveno iki 1915 armėnų genocido.
2315