sofija

sòfija (gr. sophia – gebėjimas, protas, išmintis), antikoje, vidurinių amžių filosofijoje, judaizme, krikščionybėje ypatinga ar dieviška išmintis. Iš pradžių antikoje sofija reiškė praktinius gebėjimus ir meistriškumą, po Sokrato ji ėmė įgyti naujų prasmių: Platonas teigė, kad sofija yra pasiekiama tik dievybei, žmogus gali būti tik sofijos mylėtojas, t. y. filosofas. Aristoteliui sofija reiškė daiktų, dalykų esmės, jų priežasčių žinojimą, tobuliausią žinojimo rūšį. Stoikų požiūriu, sofija yra racionalios pasaulio tvarkos supratimas, doro gyvenimo orientyras. Gnostikai suasmenino sofiją, tapatino ją su Dievo Šviesa, Šventąja Dvasia, Dievo moteriškąja puse, žmogaus siela, Jėzaus Kristaus nuotaka ir kita. Ankstyvoji krikščionybės teologija (Origenas), Filonas Aleksandrietis sofiją tapatino su logu, Dievo Žodžiu – Dievo ir pasaulio tarpininku. Sofijos samprata svarbi krikščioniškajai mistikai, teosofijai, religijos filosofijai.