Pšibiliáuskienė Sofija, Ivanauskáitė-Pšibiliáuskienė 1867 09 28Paragiai (Tryškių vlsč.) 1926 03 14Paragiai (palaidota Tryškiuose), lietuvių rašytoja. Kartu su seserimi M. Lastauskiene pasirašinėjo slapyvardžiu Lazdynų Pelėda. Namuose mokė tėvas – literatas ir dailininkas N. Ivanauskas. 1891–1903 gyveno Meškų-Gadoniškių dvare (Tryškių vlsč.), vėliau Vilniuje, Vievyje, Kaune, Pagiriuose. P. Višinskio ir V. Sirutavičiaus paskatinta nuo 1898 bendradarbiavo žurnaluose Ūkininkas, Varpas, Darbininkų balsas, Vienybė lietuvninkų. 1898–1908 Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu išspausdinti kūriniai beveik visi parašyti S. Pšibiliauskienės. Nuo 1908 ji, laisvai išvertusi į lietuvių kalbą, šiuo slapyvardžiu skelbė ir sesers M. Lastauskienės kūrinius, parašytus lenkų kalba.
Sofija Pšibiliauskienė
Kūryba
Lietuvių literatūroje sukūrė naujus suvedžiotos, bet išdidžios moters ir nepastovaus, savanaudžio vyro tipus, pabrėžė tragiškus gyvenimo motyvus. Tai lėmė komplikuotus kūrinių siužetus, emocingus, retoriškus, publicistinius intarpus, didaktines aspiracijas. Apsakymuose Našlaitė (1898), Tinginys (1899), Prie pat dvaro (1907), apysakose Klajūnas (1902), Ir pražuvo kaip sapnas (1908) vyrauja socialiniai motyvai, apysakose Naujasis takas (1912), Ponas Dramblevičius (1921), Neapžiojo (1928) dvaras vaizduojamas kaip degradacijos simbolis. Kūrybai būdinga skriaudžiamo vargdienio, apviltos mergaitės, nuo vyro valios priklausomos moters, našlaičio užuojauta; į jų sugriauto gyvenimo istorijas rašytoja įpynė savo išgyvenimus. Mirtis – būdinga daugelio apsakymų ir apysakų pabaiga – atitiko rašytojos, nerandančios išeities iš pasaulio priešingybių, siekiančios pabėgti nuo tamsumose skendinčios žemės, pasaulėjautą.
Sofija Ivanauskaitė
Apsakyme Motulė paviliojo (1908) gamta atsiduria pačiame vyksmo centre kaip paslaptinga gyvųjų ir mirusiųjų jungtis. Skausmingas išgyvenimų kontrastiškumas, susipinantis su spontanišku pasakojimu ir įgaunantis šviesias bei tamsias nuotaikas, – S. Pšibiliauskienės kūrybos branduolys. Ryšku greita įvykių ir nuotaikų slinktis, gebėjimas perteikti skirtingus mąstymo būdus, imituoti socialinių grupių žargoną tuo pat metu atskleidžiant panoraminę veiksmo erdvę. Parašė pirmą lietuvišką moteriškosios ideologijos ir gyvenamajam metui aktualų romaną Klaida (1909), kurį pradėjo kaip realistinio vaizdo psichologinį kūrinį, o baigė aštria polemika apie 1905 revoliucijos įvykius Lietuvoje kaip priešpriešą revoliucijos idėjoms iškeldama švietėjiškos kultūrinės veiklos programą. Socialinių ideologinių įsitikinimų priešpriešas ir sentimentalumą sušvelnina ironija, šnekamoji kalba, jos natūralus ritmas. Romane ryški realistinės lenkų prozos, daugiausia E. Orzeszkowos ir M. Konopnickos, įtaka, dėl jo vertinimo literatūros kritikoje kilo didelė diskusija (G. Petkevičaitės-Bitės, M. Biržiškos, A. Janulaičio, A. Smetonos, A. Jakšto, K. Korsako straipsniai).
Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė (apie 1910)
-Sofija Ivanauskaitė; -Ivanauskaitė
R: Raštai Vilnius 1914, Raštai 4 t. Kaunas–Vilnius 1921–22, Raštai Kaunas–Marijampolė 1928, Raštai 7 t. Vilnius 1954–55. L: P. Česnulevičiūtė Lazdynų Pelėdos kūryba / Literatūra ir kalba 1962 nr. 6; J. Sprindytė Lietuvių apysaka Vilnius 1996; V. Daujotytė Parašyta moterų Vilnius 2001.
1388