Didžioji kunigaikštienė Sofija per didžiojo kunigaikščio Vasilijaus II Tamsiojo vestuves 1433 atima uošvio Dmitrijaus Doniečio diržą iš kunigaikščio Vasilijaus Žvairojo (aliejus, 1861, dailininkas P. Čistiakovas, Rusų muziejus)
Sòfija Vytautáitė, Софья Витовтовна 1371Trakai? 1453 06 15Maskva, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir jo žmonos Onos Vytautienės duktė, Maskvos didžioji kunigaikštienė (nuo 1391). 1386 sužadėta su Maskvos didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio sūnumi Vasilijumi I (didysis kunigaikštis nuo 1389), 1391 01 09 už jo ištekėjo. Į Maskvą, lydima tetėno Alšėnų kunigaikščio Jono Algimantaičio ir kitų, buvo parvežta iš Marienburgo, kuriame Vytautas su šeima viešėjo. Vedybos su maskviečiu nepatiko Jogailai, kuris siekė savarankiškai vykdyti tėvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo Rytų politiką, ir Jogailos broliui vietininkui Lietuvoje Skirgailai. Vytautas tikėjosi dukters padedamas suvienyti į Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje visas senrusių žemes, bet tam pasipriešino Maskvos bojarinai. Nors Vytauto ir Vasilijaus I politiniai tikslai buvo skirtingi, Vytauto ir Sofijos Vytautaitės santykiai su Vasilijumi I buvo geri, ji abiem tarpininkavo.
Sofijos Vytautaitės ir Vasilijaus I vestuvės (Iliustruotojo metraščių sąvado piešinio detalė, 16 a. pabaiga)
Vytautas ją nuolat rėmė (abu arba ir su Vasilijumi I 1393, 1396, o 1398 pabaigoje ar 1399 pradžioje totorių klausimu prieš Vorsklos mūšį buvo susitikę Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausančiame Smolenske). 1425 02 27 mirus vyrui Sofija Vytautaitė sušaukė Maskvos bojarinus prašydama, kad paremtų ją ir jos dešimtmetį sūnų, sosto įpėdinį Vasilijų II. Atvykusi į Lietuvą globos, apsaugos ir patarimų ji kreipėsi į tėvą. Maskvos sostą siekė užimti Sofijos Vytautaitės vyro brolis Zvenigorodo kunigaikštis Jurijus. 1430 Vytautui mirus Jurijus stengėsi iš Aukso ordos totorių chano gauti leidimą tapti Maskvos didžiuoju kunigaikščiu, bet Sofijos Vytautaitės pastangomis jarlyką valdyti 1425 gavo jos sūnus. 1433 ji apvesdino sūnų su Serpuchovo kunigaikščio Jaroslavo Vladimirovičiaus (Elenos Algirdaitės sūnaus) dukterimi Marija.
Didysis kunigaikštis Vasilijus I ir didžioji kunigaikštienė Sofija (metropolito Fotijaus didžiojo sakoso detalė, 15 a. pirma pusė, Maskvos kremliaus Ginklų rūmų muziejus)
Sofija Vytautaitė su vaikais 1399 vieši pas tėvus Smolenske (Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūros detalė, 16 a. antra pusė)
Per vidaus kovas su daliniais Haličo kunigaikščiais Sofija Vytautaitė su sūnumi Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Vasilijumi II 1433 buvo priversti pasitraukti į Tverę, vėliau į Kostromą, sostą užėmė Jurijus; 1444 grąžino. 1446 02 12 Jurijaus sūnūs Dmitrijus Šemiaka ir Vasilijus Žvairasis su Možaisko kunigaikščiu Jurijumi užėmė Maskvos kremlių, į nelaisvę paėmė Sofiją Vytautaitę ir Vasilijų II. Jis buvo uždarytas į kalėjimą ir Dmitrijaus Šemiakos apakintas, todėl pramintas Tamsiuoju. Sofija Vytautaitė išsiųsta į Čiuchlomą (Kostromos sr.). Pabėgęs Vasilijus II Tamsusis atsiėmė sostą, 1448 jo pastangomis paleista motina. 1451 Sofija Vytautaitė sėkmingai vadovavo Maskvos gynybai ją užpuolus kunigaikščio Mykolo Žygimantaičio sukurstytiems totoriams ir jiems talkinantiems lenkams mazoviečiams. Rusų istorikų teigimu, Sofija Vytautaitė buvo valdinga, pakėlė moters socialinį statusą Maskvos didžiojoje kunigaikštystėje, sumaniai valdė didelius dvarus.
Su Vasilijumi I turėjo 5 sūnus ir 4 dukteris. Vyriausioji duktė Ona (1393–1417) 1411 (ar 1414) ištekėjo už Bizantijos sosto įpėdinio Jono Paleologo (1392–1448; valdė nuo 1425). Anastazija (1398–1470) 1417 ištekėjo už Algirdo vaikaičio Kijevo kunigaikščio Aleksandro (Olelkos) ir davė pradžią Slucko kunigaikščių Olelkaičių giminei. Marija 1418 ištekėjo už Maskvos vaivados Patriko Narimantaičio (Narimantaičiai).
Prieš mirtį Sofija Vytautaitė įstojo į vienuolyną (vienuolės vardas Eufrozina). Palaidota Maskvos kremliaus moterų vienuolyne.
683
415
-Eufrozina; -Eufrosinija