Sofòklis (Sophoklēs) 497 pr. Kr.Kolonas (prie Atėnų) 406 pr. Kr.?, žymiausias senovės graikų tragedijų kūrėjas. Gimė kilmingoje ir turtingoje šeimoje, gavo gerą išsilavinimą. Aktyviai dalyvavo Atėnų valstybės gyvenime, ėjo diplomato, stratego, teisėkūros komisijos nario, žynio pareigas.
Sofoklis (2 a., Uffizi galerija)
Rašė himnus dievams, elegijas, buvo sukūręs prozos veikalą apie chorą. Itin garsėjo tragedijomis: sukūrė 123, žinoma 114. Išliko tragedijos Ajantas, Trachinietės, Antigonė (lietuvių kalba 1903 42008, pastatyta 2003), Edipas karalius (lietuvių kalba 1939 42005, pastatyta 1966, 1977, 1998, 2002), Elektra, Filoktetas, Edipas Kolone (lietuvių kalba 1939, 1974, pastatyta 1939), satyrų dramos Pėdsekiai dalis ir daug fragmentų. Tragedija Trachinietės (joje veikia Trachino moterų choras) paremta Heraklio mito elementu. Trys tragedijos (Ajantas, Filoktetas, Elektra) susijusios su Trojos karo mitų ciklu. Tragedijoje Elektra vaizduojamas kerštas Aigistui ir Klitaimnestrai už Agamemnono nužudymą. Edipas karalius, Antigonė ir Edipas Kolone parašyti Tebų mito motyvais.
Visos tragedijos rodo, kad Sofoklis gerai išmanė žmogaus prigimtį ir žinojo jo vietą pasaulyje. Sofoklis kalba apie amžinas universalijas, visiems laikams ir visoms tautoms tinkančias tiesas. Žmogus yra silpnas ir menkas padaras, palyginti su dievų didybe. Dažnai jis elgiasi taip, tarsi žinotų viską (Dejaneira, Edipas), ir dėl to nukenčia, nes tik dievai yra visažiniai, o žmogaus žinojimas ribotas. Vis dėlto žmoguje kartais gali išsiskleisti didelė jėga ir stiprybė (Antigonė, Filoktetas, Elektra). Kartais tai apakina žmogų, jis užmiršta saiką ir savo vietą, pradeda pernelyg vertinti save, kilti į puikybę; tada jo laukia neišvengiama dievų bausmė (Ajantas, Edipas, Kreontas). Vieni Sofoklio tragedijų herojai supranta kitų veikėjų nedorybes, bet tylėdami pelno saugią savo būtį (Ismenė, Chrisotemidė), kiti, nepaisydami pavojų, atkakliai gina amžinuosius humanizmo principus (Antigonė) ar šeimos garbę (Elektra), kai kuriems sielvartaujantiems ir prislėgtiems nevilties lemta patirti virsmą į džiaugsmą ir laimę (Elektra, Filoktetas), kai kuriuos kančios apvalo (Edipas). Tragedijų personažų dialogai gyvi, o stichomitijos, kuriose kertasi į eilutę suspaustos veikėjų mintys, – labai įspūdingos. Sofoklis išlaiko pusiausvyrą tarp veiksmo įtampos ir sulėtintos eigos, meistriškai naudoja tragišką ironiją. Dramų chorų dainos kupinos gilių minčių ir įtikinimo jėgos. Sofoklis pateikė teatro naujovių, atsisakė vieno motyvo susietų dramų trilogijos formos ir dramaturgų varžyboms parašydavo tris nesusijusių siužetų tragedijas. Tragedijose vienu metu pasirodo ne du, kaip anksčiau, bet trys veikėjai, o choro dalyvių skaičius nuo 12 padidėjo iki 15. Sofoklio dramose atsirado merginų, iki jo tokių personažų graikų dramose buvo reta. Jo iniciatyva atsirado pieštų dekoracijų. Sofoklio kūrybą graikai labai mėgo. Dramų varžybose pergalę pelnė 24 kartus, nė karto negavo trečiosios vietos. Sofoklio dramos buvo skaitomos mokyklose, mokslininkai rengė komentarais papildytus jų leidimus. Išlikusios 7 tragedijos 16 a. buvo išspausdintos ir išverstos į lotynų kalbą, 17 a. pradėtos versti į kitas kalbas.
273