Sofrònijus Vraciẽtis (Sofronij Vračanski), tikr. Stoiko Vladislavov 1739 03 11Kotel (prie Sliveno) 1813 09 23Bukareštas, bulgarų rašytojas, tautinio atgimimo veikėjas, naujosios bulgarų literatūros pradininkas, literatūrinės kalbos normintojas. Stačiatikių šventasis (1964, šventė – kovo 15). Mokėsi Kotelo bažnytinėje mokykloje. 1762 įšventintas dvasininku, 1765 tapo Paisijaus Chilendariečio mokiniu ir sekėju. Dirbo mokytoju, rinko ir perrašinėjo knygas. Išliko Sofronijaus Vraciečio atlikti Paisijaus Chilendariečio veikalo Slavų ir bulgarų istorija (parašyta 1762, išleista 1844) nuorašai. 1794 įšventintas Vracos vyskupu Sofronijaus vardu. Vykdė visuomeninę veiklą. 1806–12 po Rusijos–Turkijos karo buvo vienas žymiausių bulgarų derybininkų su Rusija. Paskutiniais gyvenimo metais pasitraukė į vienuolyną netoli Bukarešto. Parašė bažnytinio ir pasaulietinio turinio kūrinių. Pirmosios bulgarų spausdintos knygos Sekmadienio skaitiniai (Kiriakodromion, sireč Nedelnik 1806), vadinamos Sofronie, autorius. Veikalas Nuodėmingojo Sofronijaus gyvenimas ir kančios (Žitie i stradanie grešnago Sofronija, parašyta 1804, išleista 1861) davė pradžią autobiografiniam žanrui bulgarų literatūroje. Iš graikų kalbos išvertė 144 Ezopo pasakėčias, populiarų anoniminį kūrinį Išminčiaus Sinbado knyga.
692