sògdų kalbà, priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos iranėnų kalbų šakos šiaurės rytų pogrupiui. Mirusi. Sogdų kalba kalbėjo senovės sogdai, gyvenę istoriniame Sogde, Zarafšono upės slėnyje tarp Amudarjos ir Syrdarjos upių (dabar Rytų Uzbekijos ir Vakarų Tadžikijos, Vakarų Kirgizijos ir Vakarų Kinijos teritorijos, kuriomis ėjo Šilko kelias; centras – Samarkandas). Pirmame tūkstantmetyje sogdų kalba buvo Vidurinės Azijos tarptautinė kalba. Vėliau išstumta persų (tadžikų) ir tiurkų kalbų. Išnyko 11 amžiuje. Buvo artima baktrų kalbai. Viena tolimų sogdų kalbos palikuonių laikoma jagnobų kalba, vartojama Tadžikijoje. Turėjo 11 balsių, dvibalsius au, ai, 19 priebalsių. Sogdų kalba fleksinė su sintetiniais ir analitiniais bruožais. Daugiausia rašto paminklų (vyrauja religinio pobūdžio budizmo, zoroastrizmo, krikščionių nestorijonų raštai) sukurta 8–9 a.; seniausi iš 2 amžiaus. Naudotas savitas sogdų priebalsinis raštas, kilęs iš aramėjų rašto. Daugelis krikščioniškų sogdų kalbos tekstų užrašyti sirų raštu. Vėliau sogdų rašto pagrindu sukurti uigūrų rašto ir mongolų rašto tipai.
85