šòkas (pranc. choc – smūgis, sukrėtimas), staigus organizmo ar jo organų sistemos funkcionavimo pasikeitimas (dažniausia susilpnėjimas ir slopinimas). Vyksta dėl vidinių arba išorinių poveikių – sužeidimo, traumos, deguonies stokos (pvz., asfiksijos), insulto, infarkto, smegenų sutrenkimo, alergenų (pvz., anafilaksinio šoko), elektros srovės poveikio (elektrošoko), aukštos kūno temperatūros, stiprios emocinės reakcijos.
Šoko terminą 1737 pirmą kartą pavartojo H. Le Dranas (Prancūzija). Šokas skirstomas į fiziologinį, psichologinį, technologinį, moralinį, socialinį, ekonominį. KGB taikė psichologinį šoką kaip priemonę disidentų psichikos sutrikimui įrodyti (staiga nutraukus didintą aminazino dozę žmogų ištinka stiprus psichikos sutrikimo priepuolis). Fiziologinis šokas reiškiasi kūno funkcijų slopinimu, kraujotakos nepakankamumu, kraujospūdžio sumažėjimu, medžiagų apykaitos sutrikimu, žmogaus reakcijų ir psichinių funkcijų susilpnėjimu, judesių sutrikimais. Fiziologinis ir psichologinis šoko mechanizmas aiškinamas remiantis H. Selye’s streso teorija.
Šoko sukeltas stresas būna 3 laipsnių: kompensuojamas (nustojus veikti šoko sukėlėjui funkcijos atsistato), nepilnai kompensuojamas (atsistato tik iš dalies), nekompensuojamas arba terminalinis (organizmo žūtis).
1868