šõkis, meno rūšis; choreografijos viena svarbiausių raiškos priemonių. Meninį vaizdą kuria žmogaus kūno judesiai ir padėtys. Būdinga judesių ritmingumas, ekspresyvumas, plastiškumas. Pagal estetikos dėsnius sugrupuota judesių sistema išreiškia žmogaus emocijas, charakterio bruožus, santykį su tikrove, apibendrintas idėjas ir mintis. Paprasčiausius šokio judesius sudaro tam tikrų kūno padėčių (pozų) ritmingi kaitaliojimai, pakartojimai, kontrastingų laikysenų deriniai. Ritmingai tam tikru greičiu (tempu) kartojami kojų judesiai sudaro šokio žingsnį (pas), keletas pas – šokio figūrą. Skiriama liaudies ir profesionalusis (sceninis) šokis. Liaudies šokio žingsniai ir figūros dažniausiai paprasti, nesunkiai atliekami, neretai turi improvizacijos elementų. Profesionaliojo šokio dauguma žingsnių, pozų ir figūrų kanonizuota. Yra susiklostę keletas profesionaliojo šokio rūšių: klasikinis šokis (baleto pagrindinė sistema), Azijos ir Afrikos šalių klasikinio šokio sistemos, modernusis šokis, šiuolaikinis šokis. Atskirą grupę sudaro pramoginiai šokiai. Šokis dažniausiai palydimas muzikos (šokių muzika).
Šokis yra viena seniausių liaudies kūrybos apraiškų (liaudies choreografija). Jo kilmė susijusi su darbo procesais ir žmogaus emociniais įspūdžiais. Iš pradžių šokio judesiai buvo derinami su kalbėjimu ir dainavimu, dažniausiai turėjo utilitarinį pobūdį (palengvinti darbą, privilioti medžiojamą žvėrį). Vėliau šokį pradėta sieti su magija, šokis buvo daugiausia ritualinio pobūdžio. Kai kurių Azijos šalių (Indijos, Kinijos, Japonijos) šokis labai ištobulėjo, daugelis judesių buvo kanonizuota, kūrėsi nacionaliniai stiliai. Afrikos tautų šokis turi daug improvizacijos elementų. Europos tautų šokio raidai turėjo įtakos senovės Rytų šalių (Asirijos, Egipto) ir antikos (Graikijos, Romos) šokiai.
Angkor Vato Angkore ansamblio reljefas, kuriame vaizduojamos dangiškosios šokėjos apsaros (12 a.)
Pierre’o Rameau (1674–1748) knygos Šokio mokytojas (Le Maître à danser) iliustracija (vario raižinys, 1734, dailininkas Pierre’as Rameau)
Sceninio šokio ankstyvosios formos atsirado žonglierių, špylmanų, skomorochų pasirodymuose. Vėlesnė šokio teatralizacija susijusi su liaudies ir rūmų šventėmis. 15–16 a. buvo populiarios siužetinės šokio scenos maureskos, 16 a. viduryje–17 a. pradžioje – ballo figurato (figūrų, vaizduojamieji šokiai). 17 a. antroje pusėje Karališkojoje šokių akademijoje (įkurta 1661 Paryžiuje) buvo sukurta šokio sistema, vėliau pavadinta klasikiniu šokiu. 18 a. muzikinio teatro reforma (Chr. W. Glucko operos reforma) turėjo įtakos baleto spektaklio naujos struktūrinės formos klostymuisi, baletas tapo savarankiška meno rūšimi. 18 a. antroje pusėje susiklostė veiksminio šokio forma – pas d’action (išplėtota 19 a. romantiniame balete). 18–19 a. susiklostė charakterinis šokis (jį sudaro liaudies ir klasikinio šokio elementai). 20 a. pradžioje susiklosčius moderniajam šokiui šokio meninės raiškos galimybės dar labiau išsiplėtė, pradėta derinti įvairių sistemų ir stilių, buities, sporto elementai.
Žymiausi šokio ir baleto teoretikai: P. Beauchamp’as, R. A. Feuillet (17 a. pabaiga–18 a. pradžia), J.‑G. Noverre’as (18 a.), F. Delsarte’as, C. Blasisas (abu 19 a.), R. von Labanas, É. Jaques’as‑Dalcroze’as (abu 20 a.).