šõkių mùzika, populiariosios muzikos rūšis ir stiliai; folklorinių, buitinių, sceninių šokių integrali dalis arba jų ritmika pagrįstas savarankiškas muzikos kūrinys.
Bruožai
Šokių muzika dažniausiai homofoniška, instrumentinė arba vokalinė instrumentinė (šokio daina). Šokių muzikos svarbiausi elementai – ritmas ir metras. Būdinga tam tikros metroritminės formulės periodiška kaita, sudaranti šokio specifinį ritmą. Šokio ritmu grindžiamos organizuotų ir kanonizuotų kūno judesių schemos – choreodinamika (šokio figūros). Choreodinamikos ir metroritmikos jungtis sudaro šokį. Iš motyvų ir harmonijos kaitos susiklosto šokių muzikos formos kvadratinė struktūra. Formos dalys pagal tempą nekontrastingos, todėl kontrastas pasiekiamas sugretinus kontrastingų tonacijų ir melodijų dalis. Dėl ankstyvųjų šokių (virelė, balatos) ilgos trukmės kai kurios dalys dažnai būdavo pakartojamos. Vėlesnėje šokių muzikoje tam tikrų dalių melodijos gretintos pagal rondo principą (kartojama pagrindinė melodija) arba sudėtinės trijų dalių formos struktūrą (tonacinį ir melodinį kontrastą). Nedidelės šokių pjesės jungiamos į ciklus, dažnai su introdukcija ir koda. Pasikartojančios dalys dažnai varijuojamos.
Ankstyvoji raida
Apie ankstyvųjų civilizacijų šokių muziką sprendžiama pagal dabartinę Azijos ir Afrikos genčių šokių muziką. Šokis, daina ir ritminis akompanimentas dar ilgai gyvavo kaip sinkretinė vienovė. Ritmiški, tolygūs darbo judesiai, žingsniavimas laikomi šokio pirmapradžiais judesiais ir pirminiu šokių muzikos ritmu. Bendrus darbo judesius padėdavo koordinuoti ritminiai akcentai – šūksniai, paraginimai, ilgainiui virtę dainavimu. Jį palydėdavo mušamųjų muzikos instrumentų ritmas (būdavo plojama delnais, mušama pagaliais ir kita). Senovės Egipte ir Romoje rūmų ceremonijų šokiams akompanuodavo apie 150 instrumentininkų orkestras.
Europos šokių muzikos raida
Apie Europos ankstyvąją šokių muziką sprendžiama pagal išlikusias notacijas. 12–14 a. melodijos vienbalsės, kai kurios – dvibalsės. Iš 15–16 a. išliko šokių muzikos notacijų keliems balsams. Daugiau kaip 200 rūmų šokių aprašų esama M. Toulouze’o, D. da Piacenzos, G. Ebreo, A. Cornazano šokių traktatuose. Juose yra apie 100 melodijų be akompanimento. 16 a. šokių labai pagausėjo. Atsirado buitinių šokių: Vokietijoje dancproporcas, Italijoje pasamecas, saltarelas, piva, Prancūzijoje – rekupė, turdionas; buvo itin populiarus branlis ir jo atmainos. Šių šokių muzika notuota liutnios, klavyrinėse ir instrumentinių ansamblių tabulatūrose. 16 a. pabaigoje šokių muzikos stilizacijas pirmieji ėmė kurti anglų virginalininkai (W. Byrdas, J. Bullis, O. Gibbonsas). Jie ištobulino pavanos ir galjardos šokių muzika, sukūrė angliškosios šokių siuitos pamatą – įtvirtino šokių seką. 16 a. atsirado naujų šokių ir jų muzikinių stilizacijų, kuriuos kaip pagrindinius apie 1650 pradėta jungti į siuitą: vokiečių alemandą, prancūzų kurantę, ispanų sarabandą, anglų džigą (žigos pirmtakė). 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje šokių muzikos atsirado Versalio rūmų vaidinimuose (ballet de cour, baletas opera baletas). Juose vyravo Prancūzijos regionų etninių šokių (burė, gavoto, paspjė, rigodono, luros, menueto) stilizacijos. Šių ir kai kurių užsienietiškų šokių (anglezo, hornpaipo, polonezo, kanari, rigodono) apie 1700 atsirado naujojoje (prancūziškojoje) šokių siuitoje. Iš rūmų šokių ėmė klostytis klasikinis šokis, jų muzikinėmis stilizacijomis pagrįsti J.‑B. Lully, J.‑Ph. Rameau baletai. 18 a. sceninio šokio ir šokių muzikos plėtros centru tapo Paryžius, buitinio – Viena, Europoje įsitvirtino kontradansas, ekosezas, menuetas. Apie 1750 menueto stiliumi kurtos išplėtotos instrumentinės pjesės ir ciklinių kūrinių (simfonijų, sonatų, koncertų) dalys. Trumpai naudota ryžtinga ekosezo (L. van Beethovenas) ir svajinga lendlerio (F. Schubertas) muzika. 19 a. Vienoje susiklostė saloninis šokis valsas (iš lendlerio), Paryžiuje – kadrilis, polka, galopas, kotiljonas, pirmasis modernusis scenos šokis kankanas, iš operečių paplitęs kabaretuose ir reviu.
Šokių muzikos raida Jungtinėse Amerikos Valstijose
Jungtinėse Amerikos Valstijose išpopuliarėjo regtaimas ir jo atmainos. Nuo 20 a. 3 dešimtmečio šokių ir šokių muzikos itin padaugėjo. Išpopuliarėjo svingas ir svingo šokiai: čarlstonas, fokstrotas, lindisvingas, lindihopas, džiterburgas. Kitą populiarių šokių grupę sudarė Lotynų Amerikos šokiai: tango ir jo atmainos (argentinietiškasis, amerikietiškasis tango, tango drow), samba, merengas, mambo, rumba, kumbija, ča ča, salsa, isp. pasodoblis. Nuo 6 dešimtmečio šokius imta grįsti ritmenbliuzo ir rokenrolo muzika. Šokių klubuose išpopuliarėjo tvistas, džaivas, serfas, houston push, dallas whip. 8 dešimtmetyje iš ritmenbliuzo susiklostė elektroninė popšokių muzika: disko ir jo atmainos (disko muzika) – eurodisko, hausas, techno, transas, hiphopas, breikdansas ir kt., 9 d‑metyje iš Jamaikos regio – dansholas.
Šokių muzika Lietuvoje
Lietuvišų etninės šokių muzikos ištakos siekia gentinės gimininės visuomenės laikus. Senieji šokiai turėjo apeiginę, maginę paskirtį. Šokta pagal ritmišką gamtos garsų pamėgdžiojimą, pučiamųjų muzikos instrumentų signalinius garsus ir mušamųjų muzikos instrumentų ritmą. Vėliau išsirutuliojo dainuojamieji šokiai – šokamosios sutartinės, apeiginiai rateliai, žaidimai. Šokta ir dainuota tik pagal jiems būdingą ritmiką ir melodiką. Naudota ožragis, kerdžiaus trimitas, daudytės, skudučiai, birbynės. Vokalinei ir instrumentinei šokių muzikai būdinga siaura melodijų apimtis, silabinis (pagal žodžių skiemenis) arba chorėjinis ritmas, vokalinėse melodijose dažni kalbos ir šūksnių elementai.
Nuo 15 a. kunigaikščiai ir didikai rūmuose laikė orkestrus, šokti Renesanso (pavana, galjarda, saltarelas) ir baroko (alemanda, kurantė, sarabanda, džiga) populiarūs šokiai. Nuo 18 a. Radvilų (Nesvyžiuje), Tyzenhauzų (Gardine), Oginskių (Slanime) rūmuose per puotas ir iškilmes šoktas menuetas, gavotas. 19 a. miestiečių buityje išpopuliarėjo polonezo, valso, polkos, kotiljono, krakoviako, padespano, nuo 20 a. 3–4 dešimtmečio – tango melodijos ir ritmai. Kaimų ir miestelių muzikantai griežė etniškai modifikuotas to laikotarpio populiarių šokių melodijas (valcius, didvalcius, apvalcius, polkas, pasiutpolkes, suktinius, padespanus). Šokiams pritarta muzikos instrumentais pavieniui ir grupėmis (smuiku, basetle, klarnetu, cimbolais, įvairių rūšių armonikomis, būgnais, būgneliais, lėkštėmis, trikampiais). 20 a. pradžioje Žemaitijoje paplito šokių valsų kapelos: 2–3 smuikai, basetlė, būgnas, vėliau dar ir armonikos. 20 a. rekonstruotus etninius šokius ir šokių muziką atlikdavo folkloro ansambliai, tradicinės kaimo kapelos. Nuo 5 dešimtmečio vidurio dainų ir šokių ansambliai (Lietuva) šoko stilizuotus etnošokius pagal kompozitorių sukurtą stilizuotą šokių muziką. Vakarų popkultūra ir popmuzika (nuo 6 dešimtmečio pabaigos) padarė įtaką šokių muzikai. Įsigalėjo atviros choreografinės pozicijos ir nefiksuotos choreografijos šokiai pagal madingos šokių muzikos ritmus, iš pradžių čarlstono, tvisto, rokenrolo, vėliau išpopuliarėjo elektroninės šokių muzikos stiliai – disko, hausas, techno, nuo 10 dešimtmečio pabaigos – Baltimore club (Lietuvoje vadinama klubų muzika). Dažniausiai šokama pagal popmuzikos dainų metroritmines formules.
Kompozitoriai
20 a. šokių muzikos sukūrė V. Kuprevičius, K. Leipus, J. Lechavičius, J. Pakalnis, B. Gorbulskis, O. Balakauskas, F. Bajoras, E. Balsys, J. Gaižauskas, R. Racevičius, V. J. Telksnys, T. Makačinas ir kiti. Dažnai naudojami valso, tango, rumbos, fokstroto, disko ritmai. Kai kuriuose lietuvių baletuose, operetėse, miuzikluose, simfoninėje muzikoje esama šokių muzikos ritmų.
L: D. Urbanavičienė Lietuvių apeiginė etnochoreografija Vilnius 2000; R. Sonner Musik und Tanz. Vom Kulttanz zum Jazz Leipzig 1930; C. Sachs Eine Weltgeschichte des Tanzes Berlin 1937; P. Nettl The Story of Dance Music New York 1947; Tanz und Tanzmusik Freiburg 1962.
1915