solidarzmas (pranc. solidarisme < solidaire – veikiantis išvien), žmonių, visuomenės grupių ir sluoksnių interesų natūralų, nepriklausomą nuo socialinėje sanklodoje užimamos vietos bendrumą teigianti teorija ir judėjimas.
Pagrindiniai bruožai
Šis bendrumas yra moralinės prigimties ir svarbesnis už ekonominius, ideologinius, politinius prieštaravimus. Nėra asmens, kuris būtų daugiau ar mažiau žmogus nei kitas asmuo, ir tuo pagrindu visiems be išimties yra daug svarbių dalykų, pvz., sveikata, maitinimasis, išsilavinimas. Dėl tokio pamatinio bendrumo ir yra galima visuomenės, etninių ar religinių grupių, net visos žmonijos santarvė. Solidarizmo principų pripažinimas ir laikymasis garantuoja visuomenės išlikimą ir sėkmingą jos plėtrą įvairiais aspektais (pirmiausia ekonominiu). Konkrečioje socialinėje aplinkoje gyvenančiam žmogui reikia laikytis toje visuomenėje nusistovėjusių normų, nes jų ignoravimas suardo solidarumo principą, sukelia negatyvią visuomenės reakciją, supriešina visuomenę.
Solidarizmas oponuoja liberaliajai ir socialistinei pasaulėžiūroms, pabrėžiančioms arba individo, arba kolektyvo viršenybę ir šių polių interesų nesuderinamumą, ir teigia, kad pavienis žmogus nėra tik paprastas visumos narys arba tik priemonė valstybės tikslams pasiekti, bet visų visuomenės narių ir valstybės visų pastangų galutinis tikslas.
Raida
Solidarumo idėjų buvo daugelyje senovės, vidurinių amžių, naujųjų laikų mokymų, bet platesnio masto visuomeniniu politiniu judėjimu solidarizmas tapo 19 a. antroje pusėje. Jo teorinius pagrindus kūrė katalikų veikėjai: popiežiai Leonas XIII (enciklika Rerum novarum 1891), Pijus XI (enciklika Quadragesimo anno 1931), Jonas Paulius II (enciklika Centesimus annus 1991), jėzuitų teologas H. Peschas (1854–1926), prancūzų teisininkas L. Duguit, kooperatyvų propaguotojas ekonomistas Ch. Gide’as, sociologai É. Durkheimas ir G. Gurvitchius.
Remdamasis 19 a. pabaigoje ypač populiaria evoliucijos teorija, É. Durkheimas individo socialinio gyvenimo reikšmę palygino su pavienės ląstelės svarba organizme. Kitaip nei primityviame organizme (arba primityvioje visuomenėje), sudėtingame organizme (modernioje visuomenėje) ląstelės (žmonės) grupuojasi ir sudaro tam tikras funkcijas atliekančių organų grupes (visuomenėje – profesinius susivienijimus, įvairias organizacijas). É. Durkheimas laikė visuomenę (kaip kolektyvinę visumą) pirmiausia kultūriniu ir moraliniu dariniu. 19 a. antros pusės kapitalistinės visuomenės prieštaravimus jis aiškino tuo, kad konfliktams spręsti nėra reikiamų nusistovėjusių normų ir procedūrų. Siekiant, kad visas organizmas (visuomenė) būtų gyvybingas, svarbi ir kiekvienos ląstelės veikla, ir darni ląstelių sąveika. Visuomenės narių moralinė pareiga yra pasirūpinti ląstelių (žmonių) veiklos suderinamumu ir sukurti organiškai solidarią visuomenę. Plėtodamas šias nuostatas ekonomikos srityje solidarizmas neigia nevaržomos privačios iniciatyvos laisvę, privalomai planuojamą ekonomiką, t. p. privačios ir valstybinės nuosavybės absoliutinimą. Pasak solidarizmo, viskas turi tarnauti visiems žmonėms, o valstybių pareiga ir teisė yra prižiūrėti, kad būtų laikomasi šio tikslo, pvz., natūralus pavienio žmogaus gerovės siekis turi būti realizuotas taip, kad būtų patenkintas ir pats žmogus, ir visa visuomenė. Individo ir visuomenės interesams suderinti labai svarbios žmonių grupės, kurių profesinė veikla tarnauja visai visuomenei. Tokios grupės (organizacijos) garantuoja geresnę visos visuomenės ir visų jos narių gyvenimo kokybę ir yra individo ir valstybės tarpininkai.
20 a. 1–2 dešimtmečiais solidarizmas iš esmės buvo tapęs Prancūzijos Trečiosios respublikos oficialia ideologija, vėliau išliko kai kurių, dažniausiai vidutinių miestiečių interesams atstovaujančių, partijų ideologiniu pagrindu. Solidarizmo nuostatomis grindžiama daugelis visuomeninės minties krypčių ir judėjimų, pirmiausia korporatyvizmas.
solidarumas