solitònas (lot. solitarius < solus – vienintelis), pavienė banga, sklindanti pastoviu greičiu netiesinėje dispersinėje terpėje. Solitono sandara ir parametrai išlieka pastovūs dėl dispersinių ir netiesinių reiškinių balanso terpėje, kurioje jis sklinda. Sąveikaudami solitonai nekinta, išlaiko tą patį pavidalą ir jiems būdingus parametrus kaip ir prieš sąveiką (tuo jie panašūs į daleles). Susidaro, pvz., vandens paviršiuje, plazmoje. Išsamiai ištirti šviesolaidžiuose susidarantys solitonai.
Pirmą kartą solitonas – sklindantis vandens gūbrys kanale Škotijoje – 1834 stebėtas Johno Scotto Russello (Didžioji Britanija), 1895 aprašytas Diederiko Johanneso Kortewego ir Gustavo de Vrieso (abu Nyderlandai).
564