solmizãcija (pagal natų sol ir mi pavadinimus), melodijų dainavimas skiemeniniais garsų pavadinimais. Istoriškai ankstyviausios yra senovės Rytuose suformuotos solmizacijos sistemos (senovės Kinijoje, arabų kultūroje, senovės Graikijoje). Europos solmizacijos sistemą teoriškai ir praktiškai pagrindė viduramžių muzikos teoretikas ir pedagogas Gvidas Arecietis. Jo sukurta diatoninio heksachordo įvardijimo skiemenimis sistema ut, re, mi, fa, sol, la pagrįsta himno šv. Jonui pirmosiomis eilutėmis, kuriose atitinkamas skiemuo giedant nuosekliai kyla aukštyn ir suformuoja diatoninį garsaeilį: Ut queant laxis, Resonare fibris, Mira gestorum, Famuli tuorum, Solve polluti, Labii reatum, Sancte Ioannes (Kad tarnų balsai kuo laisviau aidėtų, tavo nuostabius atkartotų darbus, mums pirma kaltes nuvalyk nuo lūpų, Jonai šventasis). Heksachordo svarbiausiu požymiu buvo laikomas pustonis tarp mi ir fa. Apie 1540 italų muzikos teoretikas G. Doni ut pakeitė į do. Solmizacija buvo grindžiama viduramžių muzikos teorijoje vartota diatoninių heksachordų sistema. Melodijos perėjimas iš vieno heksachordo į kitą buvo vadinamas mutacija. Heksachordų ir mutacijų sistemą vaizdžiai iliustruoja Gvido ranka. Gvido Areciečio solmizacija sudarė sąlygas išmokti teisingai giedoti grigališkojo choralo giesmes neišmanant dermės teorijos. Plečiantis muzikos garsynui ir gausėjant chromatizmų, mutacijų sistema tapo labai sudėtinga. 16 a. Hubertas Waelrantas iš Antverpeno įvedė septintąjį laipsnį (si); taip heksachordas buvo išplėstas iki oktavos ir sukurta galimybė solmizuoti be mutacijų.
Gvido ranka (iliustracija iš pranciškonų choro manuskripto, 16 a. pradžia, Italija; Oksfordo universiteto Bodley biblioteka)
Lietuvoje solmizaciją pradėjo vartoti Žygimantas Liauksminas. Gvido Areciečio solmizacijos sistema aiškinama jo veikale Muzikos mokslas ir praktika (Ars et praxis musica 1667). Vertingą klausos lavinimo metodiką, grindžiamą Z. Kodály idėjomis, sukūrė V. Krakauskaitė.
L: H. Oesch Guido von Arezzo Bern 1954.
670