Solòvkų sãlos (Соловецкие острова, Soloveckije Ostrova, Solovki), salynas Baltojoje jūroje, prie Onegos įlankos; priklauso Rusijos Federacijos Archangelsko sričiai. Apima 6 salas: Solovko (plotas 246 km2, didžiausia sala Baltojoje jūroje), Anzero, Didžiosios ir Mažosios Muksalmos, Didžiųjų ir Mažųjų Zuikių. Bendras plotas 347 km2. Apie 900 gyventojų (2007). Solovkų salos susidariusios iš gneiso ir granito. Krantai vingiuoti. Paviršius lygus, didžiausias aukštis 107 m (Golgotos kalnas, Anzero sala). Yra pelkių, apie 360 mažų ežerų. Auga pušų, eglių, beržų miškai. Solovko saloje yra vienuolynas (vienas didžiausių Rusijoje). Nuo 1974 Solovkų salos yra rezervatas (įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą, 1992).
Istorija
Solovkų salose žmonių gyventa nuo trečio tūkstantmečio prieš Kristų. 15 a. 3 dešimtmečio pabaigoje įkurtą vienuolyną saugojo šaulių įgula. Nuo 16 a. čia buvo kalinami politiniai kaliniai. 1668 Solovkų vienuolyno vienuoliai nepriėmė Nikono reformos, 1676 vienuolyną šturmu užėmė Rusijos kariuomenė. 1814 vienuolyno tvirtovė nuginkluota, 1886 išvesta įgula. 1920–23 vienuolynas panaikintas. 1923–39 čia veikęs vienas pirmųjų Sovietų Rusijoje lagerių tapo SSRS lagerių sistemos simboliu. Turėjo 6 skyrius, 5 iš jų – salose. Kaliniai kasė Baltosios–Baltijos jūrų kanalą, kirto miškus, tiesė geležinkelį, dirbo kitus darbus. 1923–30 lageryje veikė kraštotyros draugija, muziejus, biblioteka, mėgėjų teatras, leista spauda, naudoti bonai. Po 1929 kalinimo režimas sugriežtėjo. 1937 lageris pertvarkytas į kalėjimą, vėl įrengti izoliatoriai politiniams kaliniams. 1939 Solovkų salos perduotos SSRS kariniam laivynui, kaliniai išvežti į Norilsko ir Karelijos lagerius. 1923 buvo 2557, 1924 – 5044, 1925 – 7727, 1926 – 10 682, 1927 – 14 810, 1928 – 21 900, 1929 – 65 000, 1930 – 71 800, 1931 – 15 130, 1933 – 19 287 kaliniai. Solovkų salų lageriuose kalėjo M. Bachtinas, P. Florenskis, K. Gamsachurdija, D. Lichačiovas.
Lietuviai
Solovkų salų griežtojo režimo lageryje kalinti vyskupas T. Matulionis (1930–33), Petrogrado ir Omsko parapijų kunigai M. Bugenis (1930–33), A. Pranckietis (1922–33), istorikas ir filosofas V. Serbenta.
1077