Somãlio istòrija
Ikikolonijiniai laikai
Žmonės Somalio pusiasalyje gyveno jau paleolite. Nuo trečio–antro tūkstantmečio prieš Kristų čia atkeliaudavo Egipto pirklių karavanai (pusiasalio šiaurės ir rytų pakrantės veikiausiai priklausė senovės šaltiniuose minimai Punto valstybei), nuo 3 a. pr. Kr. faktorijas steigė graikai, egiptiečiai. 4–7 a. Somalio pakrantė priklausė Aksumo karalystei. 7–8 a. pakrantėse kūrėsi persų ir arabų faktorijos (Barava, Berbera, Mogadišas ir kitos), 10 a. jose, 10–12 a. – ir visame krašte įsitvirtino islamas. 12–16 a. gyvavo musulmoniški Zeilos (Adalio), Ifato ir kiti sultonatai, kurie nuo 13 a. kariavo su krikščioniškąja Etiopija dėl nepriklausomybės, 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje suskilo į nedidelius emyratus.
Portugalai 1499 užėmė Mogadišą, 1517 – Zeilą, ilgainiui jie įsigalėjo visoje Somalio pakrantėje. Zeila 17 a. pateko į Osmanų imperijos priklausomybę. 17–18 a. Somalio pusiasalio rytinės pakrantės miestus užvaldė Omano, vėliau – Zanzibaro sultonatas. Vidiniuose šalies rajonuose susikūrė daug nedidelių sultonatų, kurie kontroliavo vidaus prekybos kelius ir nepripažino Osmanų ar Zanzibaro sultono valdžios. 19 a. Somalio valstybėlių ir genčių vidaus karai sustiprėjo, dėl jų didelės gyventojų grupės kėlėsi į Somalio pietinius regionus. Plito įvairios islamo srovės, kūrėsi sektos. Viena tokių sektų 1819 įkūrė Berdero teokratinę valstybę, kuri paskelbė džihadą gretimiems sultonatams, bet 1848 buvo jų nugalėta. Nuo 1869 užvaldyti Somalio uostus siekė Egiptas; tam pasipriešino vietos valdovai.
Kolonijinis laikotarpis
1869 nutiesus Sueco kanalą Europos valstybės ėmė aktyviai domėtis šalių, esančių prie Raudonosios jūros, kolonizavimu. 1884–86 Didžioji Britanija užėmė pusiasalio dalį prie Adeno įlankos ir 1887 ją paskelbė Somalilando protektoratu (administracinis centras Hargeysa). Prancūzija, 1862–84 įsitvirtinusi Tadžuros įlankos pakrantėse, 1888 čia įkūrė Prancūzijos Somalio Kranto koloniją (nuo 1977 nepriklausomas Džibutis). Pusiasalio pietinę dalį, kuri iki tol priklausė Zanzibaro sultonui, 1889 užvaldė Italija; 1894 ji dar išsinuomojo (1905 nusipirko) Markos, Baravos ir Mogadišo uostus ir 1905 sudarė Italijos Somalio koloniją (administracinis centras Mogadišas). 1889–1920 vyko sukilimas prieš britų ir italų kolonijinę valdžią, šiam sukilimui vadovavo musulmonų pamokslininkas Saidas Mochamedas Abdula Chasanas, kuris svetimšaliams paskelbė džihadą; sukilėliai užėmė šalies centrinius rajonus ir bandė sukurti islamišką valstybę. Tik pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui britai sukilimą numalšino. 20 a. 3 dešimtmetyje italų ir britų kolonizatoriai tiesė kelius, plėtė uostus, vykdė irigacinius darbus. Italijos vyriausybė skatino italų valstiečius keltis į Somalį – mėgino plėtoti europietiškojo pavyzdžio ūkininkavimą. Pramonės Somalilande ir Italijos Somalyje iki Antrojo pasaulinio karo nebuvo, gyvenimo lygis buvo labai žemas. Italijos Somalis buvo Italijos pagrindinė bazė 1935 puolant Etiopiją, 1936 su ja ir Eritėja sudarė Italijos Rytų Afrikos koloniją. Per II pasaulinį karą 1940 08 Italija okupavo Somalilandą, bet 1941 pradžioje Didžiosios Britanijos kariuomenė jį atsiėmė, iki 1949 dar valdė ir Italijos Somalį. 1949 11 Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja pavedė buvusią Italijos Somalio koloniją 10 m. globoti Italijai (globa oficialiai įsigaliojo 1950).
Nepriklausomybės laikotarpis
1960 06 26 Didžioji Britanija suteikė Somalilandui nepriklausomybę. 1960 07 01 Somalilandas ir Italijos Somalis susivienijo į nepriklausomą Somalio Respubliką. 1960–67 valdė provakarietiška Jaunųjų somalių lyga (įkurta 1943), prezidentu 1960–67 buvo Adenas Abdulle Osmanas Daaras, 1967–69 – Abdirashidas Ali Shermarkeʼas. Po 1969 karinio perversmo parlamentas ir politinės partijos buvo paleistos, valdžią perėmė Aukščiausioji revoliucinė taryba, vadovaujama M. Siado Barre’s. 1970 paskelbta, kad šalyje kuriamas islamiškojo pobūdžio socializmas. Nacionalizuota žemė, daugelis pramonės įmonių, bankai ir kita. 1970–77 Somaliui ekonominę ir karinę paramą teikė SSRS (jos karo laivynui suteikta teisė naudotis Berberos uostu). 1974–75 dėl sausros kilo didelis badas. 1976 įkurta Somalio revoliucinė socialistų partija tapo vienintele legalia šalies partija (1979 konstitucija įteisino vienpartinę politinę sistemą), jos generalinis sekretorius M. Siadas Barre – Somalio prezidentu.
Nuo pat nepriklausomybės pradžios Somalis reiškė teritorines pretenzijas Etiopijai, Kenijai ir Džibučiui (dėl to 1963–67 kilo ginkluotų pasienio konfliktų); siekdamas užvaldyti somaliečių gyvenamą Etiopijos Ogadeno regioną 1977 užpuolė Etiopiją, bet karą pralaimėjo. 1978 Somalis nutraukė santykius su Etiopiją parėmusiomis SSRS ir Kuba ir suartėjo su Vakarų valstybėmis (prosovietinių kariškių 1978 surengtas karinis perversmas buvo nesėkmingas), 1979–80 sudarė karinių sutarčių su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (JAV). Prezidentas M. Siadas Barre (1984 parlamentas perdavė jam visą vykdomąją valdžią) siekė apriboti šalyje itin stiprų tribalizmą, t. y. 6 didžiųjų klanų įtaką. Dėl diktatūrinio valdymo, gilėjančios ekonominės krizės (1989–90 JAV nutraukė ekonominę paramą), šalį ištikusios sausros ir bado stiprėjo antivyriausybinės nuotaikos. Opozicinės organizacijos – Demokratinis Somalio gelbėjimo frontas (įkurtas 1981), Somalilando atsiskyrimo nuo Somalio siekiantis Somalio nacionalinis judėjimas (įkurtas 1981), Jungtinis Somalio kongresas (įkurtas 1989) – organizavo partizaninę kovą, ypač šalies šiaurėje (nušalinus nuo valdžios kai kurias gentis čia sustiprėjo etniniai prieštaravimai).
1990 12 konstitucija įvedė daugiapartinę sistemą, bet jau 1991 01, sukilėliams užėmus Mogadišą, M. Siadas Barre pabėgo iš Somalio. Nuo 1991 Somalyje vyko pilietinis karas – dėl valdžios brutaliai kovojo keliolika įvairiems klanams atstovaujančių ir šalį pasidalijusių partizanų grupuočių; valstybinės struktūros buvo panaikintos. 1991 nuo Somalio atsiskyrė Somalilandas, 1998 – šalies rytuose esantis Puntlandas, 2006 – centrinėje dalyje esantis Galmudugas (šių teritorijų nepriklausomybės Jungtinės Tautos nepripažįsta). Dėl pilietinio karo veiksmų, sausros, bado (karo nuniokotoje šalyje buvo neįmanoma išdalyti tarptautinių organizacijų atgabentą maistą) nuo 1991 žuvo daugiau kaip 350 000 somaliečių; apie 2 mln. pasitraukė į Etiopiją, Keniją, Saudo Arabiją, Jemeną. 1992 Jungtinės Tautos paskelbė Somaliui ginklų tiekimo embargą, į Somalį išsiųstos JAV jūrų pėstininkų vadovaujamos Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos, kurios turėjo sudaryti sąlygas tarptautinėms organizacijoms aprūpinti Somalio gyventojus maisto produktais, teikti kitą humanitarinę pagalbą. Šioms pajėgoms įsivėlus į šalies vidaus konfliktus iki 1995 pabaigos jos išvestos iš Somalio. 1994 kovojančių grupuočių vadai Nairobyje sudarė taikos sutartį, bet jos, kaip ir vėlesnių susitarimų, nebuvo laikomasi. Nė vienas iš Somalio prezidentais pasiskelbusiųjų klanų vadų (Mohamedas Farrah Aididas, vėliau jo sūnus Husseinas Farrah Aididas, Osmanas Ali Atto, Ali Mahdi Muhammadas) tarptautinės visuomenės nebuvo pripažintas. 10 dešimtmečio pabaigoje pilietinis karas įgijo lokalinių susidūrimų, kylančių daugiausia dėl ekonominių priežasčių, pobūdį.
2271
Somalis 21 amžiuje
21 a. pradžios Somalio raidą nusakė vidinis nestabilumas, nesėkmingos pastangos atkurti centrinės valdžios autoritetą, kaimyninių šalių intervencijos, teroristinių organizacijų įtakos augimas.
Pereinamųjų vyriausybių valdymas 2000–12. 2000 Džibutyje į taikos konferenciją susirinkę Somalio klanų vadai ir religiniai lyderiai susitarė suformuoti Pereinamąją vyriausybę; prezidentu tapo Abdiqasimas Saladas Hassanas. Įtakingos separatistų grupuotės boikotavo Pereinamąją vyriausybę, ji kontroliavo tik sostinę ir dalį šalies regionų. 2004 prezidentu išrinktas Abdullahi Yusufas Ahmedas.
2006 fundamentalistinės Islamo tribunolų sąjungos pajėgos užėmė sostinę Mogadišą ir didesnę šalies dalį. Per Etiopijos karinę intervenciją (2006–09) islamistai buvo išstumti. 2007 JAV pradėjo vykdyti antskrydžius prieš Somalio teritorijoje veikiančią al Kaida teroristinę organizaciją. 2009–11 kita islamistinė organizacija al Shabaab užėmė didelę Somalio teritorijos dalį. 2011–12 islamistai išstumti per Kenijos karinę intervenciją. 2009 Somalio prezidentu išrinktas Sharifas Sheikhas Ahmedas.
2000–12 Somalyje tęsėsi ir eskalavosi dar 1991 prasidėjęs pilietinis karas tarp įvairių etninių ir religinių grupuočių. Centrinė valdžia nekontroliavo didžiosios valstybės teritorijos dalies. Pasikėsinimai į šalies vadovus, teroro aktai tapo Somalio kasdienybe. Ekonomika buvo ties žlugimo riba, kilo bado grėsmė ir tarptautinės humanitarinės pagalbos poreikis. Dėl centrinės valdžios nestabilumo ir bejėgystės Somalis vadintas žlugusia valstybe. Jungtinių Tautų duomenimis, 2010–12 dėl bado mirė apie 260 000 somaliečių. Centrinės valdžios nekontroliuojamose šalies teritorijose veikė piratavimu Adeno įlankoje užsiimančios nusikalstamos grupuotės. 2008 sudaryta tarptautinė koalicija kovoti su Somalio piratais. Nuo 2012 piratavimo incidentų sumažėjo.
Centrinės valdžios atkūrimas 2012–21. 2012 išrinktas pirmasis per 20 m. Somalio nacionalinis parlamentas, prisaikdinta nuolatinė vyriausybė. Prezidentu tapo Hassanas Sheikh Mohamudas. Somalio teritorija liko padalyta tarp centrinės vyriausybės, 6 autonominių regionų, islamistų ir separatistinės Somalilando valdžios. Laisvi rinkimai Somalyje nevyko, politiką formavo tradicinių klanų atstovai. 2012–21 tęsėsi intensyvios kovos su islamistais, dažnėjo teroristinių išpuolių prieš vyriausybės ir ją remiančių Afrikos Sąjungos valstybių objektus. Nuo 2013 Europos Sąjunga ir kiti tarptautiniai donorai teikė finansinę paramą Somalio rekonstrukcijai. 2017 Somalio prezidentu tapo Mohamedas Abdullahi Mohamedas.
Jungtinių Tautų 2016 duomenimis, pabėgėliais į kaimynines valstybes tapo beveik 1 mln. somaliečių. Dėl didelio masto žmogaus teisių pažeidimų ir politinio nestabilumo tarptautiniame politinių teisių ir laisvių indekse Somalis klasifikuojamas kaip nelaisva valstybė (Freedom House 2020).
Somalis yra Jungtinių Tautų (nuo 1960), Arabų lygos (nuo 1974), Islamo bendradarbiavimo organizacijos (nuo 1969), Afrikos Sąjungos (nuo 1963) narys. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 2013.
3195
Somalio konstitucinė santvarka