sonatà (it. < lot. sonare – skambėti), instrumentinės muzikos žanras; kūrinys vienam ar keliems instrumentams, dažnai neprograminis, koncertinis, ciklinės formos.
Bruožai, susiklostymas
16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje sonata reiškė instrumentais atliekamą kūrinį (dainuojami kūriniai vadinti kantata), bet pasitaikydavo ir išimčių, pvz., C. Monteverdi Sonata Sopra „Sancta Maria“ sukurta balsams ir instrumentams (1610). Baroko sonatos raida glaudžiai susijusi su kancona. Iki 17 a. vidurio terminai kancona ir sonata vartoti sinonimiškai. Venecijos kompozitoriai G. Gabrieli, M. Neri, F. Cavalli sukūrė sonatą – orkestrinių kompozicijų dviem ar kelioms instrumentų grupėms (cori spezzati), kai kurios buvo iškilmingesnės už kanconas. Vėliau įsivyravo trio sonata ir sonata solo instrumentui (dažniausiai smuikui, kartais fleitai ar kornetui, obojui, trimitui, violončelei) su skaitmeniniu bosu.
Raida iki 19 amžiaus
Pagal paskirtį 17 a. sonatos skirstytos į bažnytines (sonata da chiesa; bažnytinė sonata) ir pasaulietines (sonata da camera; kamerinė sonata). Bažnyčioje sonata pakeisdavo kai kurias giedamas Mišių ar Liturginių valandų dalis. Pasaulietinės sonatos, panašios į šokių siuitas, buvo skirtos mokytis muzikos, pramogoms, rūmų koncertams. Ankstyvojo baroko sonata, kaip ir kancona, buvo vientisinė arba monociklinė. 17 a. pabaigoje susiklostė sonatų ciklas iš 3–5 savarankiškų dalių (A. Corelli, F. M. Veracini, G. B. Vitali sonatos). Tuo metu nusistojo tipiška sonata da chiesa struktūra: lėta–greita–lėta–greita dalys. Sonata da camera ciklai buvo įvairios sandaros. 17 a. pabaigoje pradėtos kurti lengvos, trumpos sonatinos.
18 a. įsigalėjo 3 dalių sonatos ciklo struktūra: lėta–greita–greita arba greita–lėta–greita dalys (G. Tartini, P. A. Locatelli, G. B. Somisas, J. J. Quantzo solo sonatos, G. Ph. Telemanno ir kitų sonatos). Sukurta ir programinių sonatų (J. Kuhnau Biblijos istorijos klavesinui, 1700, H. I. F. von Biberio Šv. Polikarpo sonata 8 trimitams ir timpanams, Rožinio sonatos smuikui ir skaitmeniniam bosui apie 1676). J. S. Bachas sukūrė ne tik sonatų instrumentui su skaitmeniniu bosu, bet ir sonatų solo instrumentui be pritarimo (sonatos ir partitos smuikui, siuitos violončelei). 18 a. išpopuliarėjo sonatos solo klavišiniams (kūrė J. Kuhnau, B. Pasquini, F. Durante, D. Scarlatti, D. Alberti, C. Ph. E. Bachas), daugelis jų buvo pramoginės arba mokomosios. C. Ph. E. Bacho pamėgta 3 dalių sonatos struktūra (greita–lėta–greita dalys) tapo Vienos klasicistų sonatų modeliu. Trijų dalių cikluose I dalis dažnai buvo kuriama sonatos forma, vidurinė lėtesnė dalis – sudėtine 3 dalių, variacijų forma ar sonatos forma be perdirbimo, finalas – rondo ar rondo sonatos forma. Italijoje (D. Alberti, L. Boccherini sonatos) buvo populiarūs dvidaliai ciklai. Greta sonatų fortepijonui buvo kuriamos sonatos smuikui ir fortepijonui, violončelei ir fortepijonui, t. p. gitarai, fleitai, klarnetui ar valtornai su fortepijonu bei sonatos smuikui, violončelei ir fortepijonui (fortepijoninis trio). Sonatos raidai didelę įtaką turėjo L. van Beethovenas, kuris sureikšmino, dramatizavo sonatos žanrą, išplėtė sonatos ciklo apimtį. Kompozitoriai romantikai toliau tęsė klasicistinės sonatos fortepijonui ar smuikui (violončelei) su fortepijonu tradiciją suteikdami naujų bruožų. Sonatose atsirado daugiau lyrinių temų, poetinio intymumo, spalvingos harmonijos, naujų figūracijų, virtuozinių pasažų, bandymų glaudžiau susieti ciklo dalis. Sukurta programinių sonatų, išryškėjo nacionaliniai savitumai.
Sonata 19–20 amžiuje
19–20 a. pradžioje sonatų kūrė F. Schubertas, F. Chopinas, R. Schumannas, F. Lisztas, J. Brahmsas, A. L. Dvořákas, E. H. Griegas, J. Sibelius, P. Čaikovskis, S. Rachmaninovas, S. Prokofjevas, C. A. Debussy, M. Ravelis, A. Bergas ir kiti. Dažnai laikytasi tradicinio modelio, bet žanro samprata plėtėsi (pvz., F. Liszto, A. Skriabino vienos dalies sonatos fortepijonui, populiaria muzika grįstos Ch. E. Iveso sonatos), imta vis labiau domėtis ikiklasicistine sonata (I. Stravinskio sonata fortepijonui, 1924). B. Bartóko kūryboje ryšku baroko polifonijos įtaka. Neoklasicistinio stiliaus sonatų sukūrė F. Poulencas, P. Hindemithas, B. Martinů, R. Sessionsas, E. C. Carteris, J. Cage’as ir kiti. 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje Vakarų Europoje sonatos buvo kuriamos taikant aleatoriką, serializmą, kitas kompozicijos technikas (P. Boulezas, K. Pendereckis).
Sonata Lietuvos muzikoje
Lietuvoje sonatų sukūrė M. K. Čiurlionis (2 sonatos fortepijonui, 1898; išliko F‑dur; sonatos formą bei terminą jis vartojo ir kai kuriems paveikslų ciklams – Saulės sonata, Pavasario sonata, Žalčio sonata, Vasaros sonata, Jūros sonata, Žvaigždžių sonata, Piramidžių sonata 1907–09), J. Gruodis, J. Karosas, V. Bacevičius, K. V. Banaitis, A. Budriūnas, V. J. Jakubėnas, J. Juzeliūnas, A. Šenderovas, A. Rekašius, J. Paulikas, F. Latėnas, O. Balakauskas, G. A. Kuprevičiaus, L. Povilaitis, F. R. Bajoras, V. Montvila, J. Andrejevas, D. Kairaitytė, G. Sodeika, V. Germanavičius.
L: D. Kämper Die Klaviersonate nach Beethoven: Von Schubert bis Skrjabin Darmstadt 1987; M. Berger Guide to Sonatas: Music for One or Two Instruments New York 1991.
1571