sonatinis ciklas

sonãtinis cklas, sonãtinis simfòninis cklas,ciklinės formos atmaina.

Bruožai

Palyginti su siuitiniu ciklu, sonatinio ciklo kūriniai vientisesni, ciklo dalys traktuojamos kaip ištisinio muzikos dramaturgijos plėtojimo atskiri etapai, atliekantys tam tikrą funkciją. Šie sonatinio ciklo bruožai išryškėjo 18 a. antroje pusėje klasicizmo epochos sonatos, simfonijos, koncerto, kvarteto žanro kūriniuose. Sonatiniam ciklui išsikristalizuoti iš baroko ciklinių instrumentinės muzikos žanrų (kamerinė sonata, bažnytinė sonata, concerto grosso ir kita) ir monociklinės sandaros italų uvertiūros (sinfonia) didelę reikšmę turėjo atsiradusi ir įsigalėjusi sonatos forma. Tipiškais atvejais bent viena sonatinio ciklo dalis (dažniausiai pirmoji) grindžiama sonatos forma, kuri dėl savo dramaturgijos suteikia reikšmingumo visam ciklui.

Struktūra, raida

Vienos klasicistų kūryboje nusistojo būdinga sonatinio ciklo struktūra. Dažniausiai jį sudaro 3 arba 4 dalys (simfonijai būdinga 4 dalys, koncertui – 3, sonatose solo arba instrumentų ansambliui dalių skaičius įvairuoja). Pirmoji sonatinio ciklo dalis (kartais pradedama lėta įžanga) dažniausiai greito tempo, energinga, kontrastinga. Jai būdingiausia sonatos forma. Antroji dalis – lėto tempo, lyriško charakterio. Būdingos formos – sudėtinė 3 dalių su epizodu, sonatos forma be temų perdirbimo, variacijų forma. Keturių dalių ciklo trečioji dalis pasižymi žanriniu – šokio, žaidimo – pobūdžiu (menuetas, vėliau scherzo ir kt.), dažniausiai yra sudėtinės 3 dalių formos su trio. Paskutinė sonatinio ciklo dalis (finalas) – aktyvi, greito tempo, bet, palyginti su pirmąja dalimi, žaismingesnė; būdingos formos – rondo, rondo sonata, sonatos forma su epizodu.

Klasikiniame sonatiniame cikle vyravo pagrindinė tonacija. Kitos tonacijos ar dermės dažniausiai būdavo tik lėtoji sonatinio ciklo dalis, kad sustiprėtų jos muzikos kontrastas su kraštinėmis dalimis, o viso ciklo vientisumą pabrėžė dalių temų intonacinis giminingumas. Klasikinis sonatinio ciklo modelis 19 a. muzikoje buvo įvairiai modifikuojamas (daug naujovių yra jau L. van Beethoveno kūryboje). Kryptingai plėtojant muzikos dramaturgiją vidurinės ciklo dalys būdavo sukeičiamos vietomis, reikšmingesnis tapo kūrinį apibendrinantis finalas. Ilgainiui dalių skaičius, jų žanrinis pobūdis ir vidinė sandara vis labiau įvairavo. Dalių kontrastingumą sustiprino ir tonacinis planas; kartais visoms sonatinio ciklo dalims būdavo parenkamos skirtingos, net negiminingos tonacijos. Didėjantį ciklo kontrastingumą atsvėrė sustiprėję dalių teminiai ryšiai. Būdingas reiškinys tapo reikšmingų temų vadinamasis migravimas tarp ciklo dalių programinio pobūdžio muzikos kūriniuose joms suteikiant leitmotyvų prasmę. Nepertraukiamas muzikos dramaturgijos plėtojimas kartais panaikindavo ciklo dalių ribas. Taip sonatinis ciklas įgaudavo stambios monociklinės formos bruožų (pvz., F. Liszto kūryboje). Muzikos programiniam sumanymui išryškinti simfonijos žanro kūriniuose buvo pasitelkiamas poetinis tekstas ir vokalas (po L. van Beethoveno IX simfonijos taip kūrė G. Mahleris ir vėlesni kompozitoriai). Sonatinio ciklo vartosena paplito už instrumentinės muzikos žanro ribų. 20 a. kompozitorių (R. Ščedrino, W. Lutosławskio, A. Schnittke’s, A. Pärto) kūryboje, susilpnėjus tonalumui arba jo sąmoningai atsisakius, sonatiniais ciklais grindžiamų muzikos kūrinių sandaroje tolstama ir nuo tradicinių muzikos formų.

Sonatinis ciklas Lietuvos muzikoje

Lietuvių muzikoje sonatinis ciklas vartotas nuo 19 a. pabaigos (M. K. Čiurlionio 2 sonatos fortepijonui, 1898, styginių kvartetas, 1902, J. Gruodžio sonatos fortepijonui, 1919, 1921, smuikui ir fortepijonui, 1922), dažnai buvo grindžiamas klasicizmo formos principais. Naujų formos sprendimų ieškota 20 a. antros pusės simfoninėje ir kamerinėje muzikoje. Minėtini J. Juzeliūno vokalinės simfonijos (Žmogaus lyra 1955, Lygumų giesmės 1982, Patarlių simfonija 1991), styginių kvartetas 9 laiškai ir post scriptum (1996), E. Balsio koncertai smuikui (1958, 1984), F. R. Bajoro styginių kvartetų diptikas Vilniaus kvartetas (1974), sonata smuikui ir fortepijonui Prabėgę metai (1979), B. V. Kutavičiaus sonata fortepijonui (1975), V. Laurušo sonoristinis styginių kvartetas (1979) ir kiti kūriniai. M. K. Čiurlionis sonatinio ciklo analogijas panaudojo tapyboje, poezijoje.

L: E. Ratz Einführung in die musikalische Formenlehre Wien 1951; L. Hoffmann-Erbrecht Deutsche und italienische Klaviermusik zur Bachzeit Leipzig 1954; M. Aranovskij Simfoničeskie iskanija Moskva 1979; D. Kämper Die Klaviersonate nach Beethoven: Von Schubert bis Skrjabin Darmstadt 1987.

2309