sonãtos fòrma, sonatà (it. < lot. sonare – skambėti), muzikos forma, grįsta skirtingų tonacijų ir temų priešprieša, stimuliuojanti intensyvią jų plėtotę, apibendrinamą kūrinio pabaigoje.
Bruožai
Šis sonatos formos principas dažniausiai įgyvendinamas 3 etapais – ekspozicija, temų perdirbimu, repriza. Sonatos forma itin būdinga sonatos ir jai giminingų žanrų, grindžiamų sonatinio ciklo forma, pirmosioms greito tempo dalims (kartais, pernelyg siaurai, dar vadinama sonatiniu allegro). Sonatos forma dar būna ir sonatinio ciklo kitose dalyse, t. p. stambiuose instrumentiniuose ir vokaliniuose kūriniuose (simfoninėse poemose, uvertiūrose, choruose).
Senovinė sonatos forma
18 a. pirmoje pusėje susiklostė ankstyvoji sonatos formos atmaina – vadinamoji senovinė sonatos forma. Kaip ir dualinė forma, ji buvo 2 dalių ir turėjo tokį patį tonacinį planą. Pirmosios dalies dominantinės sferos, antrojoje pusėje kartojamos pagrindine tonacija, apimtis padidėjo ir įgavo teminio savarankiškumo. Dažnai vyravo pradinės temos melodiniai ir ritminiai elementai; rečiau (ypač D. Scarlatti vienos dalies sonatose klavikordui) ekspozicijoje buvo pateikiamos kelios kontrastuojančios temos. Antroji formos dalis prasidėdavo tonaciškai nepastoviu, moduliuojančiu epizodu, grindžiamu pradinės temos plėtojimu, laipsniškai atvedančiu prie išvestinės ar naujos temos (temų grupės) reprizos. Senovinei sonatos formai būdingi kai kurie esminiai baroko epochos stiliaus bruožai: vieno afekto (tipizuoto muzikos charakterio ir jį atskleidžiančio raiškos priemonių komplekso) vyravimas, muzikinių minčių dėstymas pagal muzikos retorikos logiką.
Klasikinė sonatos forma
Klasikinė sonatos forma susiklostė 18 a. pabaigoje, pirmiausia Vienos klasicistų F. J. Haydno, W. A. Mozarto, L. van Beethoveno kūryboje. Sonatos formos kūriniams tapo būdingas daugiatemiškumas, bet svarbiausia išliko pradinė tema ir joje reiškiamas afektas. Kontrastingumas išryškėjo ir atskirų temų (ypač pradinės) viduje. Baroko muzikai būdingą tematizmo laisvą plėtojimą pakeitė perdirbimas. Ekspozicijos tematizmą plėtojantis epizodas virto atskira formos dalimi – temų perdirbimu, kuris ilgainiui tapo svarbiausiu sonatos formos požymiu. Klasikinę sonatos formą sudarė nebe 2, bet 3 aiškiai išskirtos dalys: ekspozicija, temų perdirbimas, repriza. Ryšį su pirminiu sonatos formos dualumu kurį laiką dar išreiškė dalių kartojimo tvarka – atskirai kartojama ekspozicija, drauge – temų perdirbimas ir repriza. Siekiant temų plėtojimo vientisumo, dalių kartojimo ilgainiui atsisakyta. Be 3 pagrindinių dalių, klasikinė sonatos forma turi kodą ir lėto tempo įžangą (ši būdinga simfonijų ir kai kurių sonatų pirmosioms dalims). Klasikinės sonatos formos pagrindinės dalys pasižymi tokiais ypatumais: pirmoje dalyje (ekspozicija) kūrinio tematizmas pateikiamas skirtingomis (pagrindine ir šalutine, dažnai dominantine) tonacijomis. Temas sieja vientisas teminis ir tonacinis plėtojimas. Antroje dalyje (temų perdirbimas) vyksta tiesioginė ekspozicijos temų ir jų elementų sąveika. Šiai daliai būdinga teminio plėtojimo intensyvėjimas ir tonacinis nepastovumas, vyrauja subdominantinės funkcijos tonacijos. Trečioje dalyje (repriza) ekspozicijos temos pateikiamos pagrindine tonacija (arba ji įtvirtinama formos pabaigoje). Ekspozicijos temos reprizoje kartais grįžta atvirkštine tvarka (vadinamoji veidrodinė repriza).
Dar Vienos klasicistų kūryboje klasikinės sonatos formos modelis buvo traktuojamas labai įvairiai. F. J. Haydnas dažnai tiek pagrindinę, tiek šalutinę partiją grįsdavo ta pačia tema. W. A. Mozartas naujomis melodijomis sureikšmindavo vadinamąsias antraeiles sonatinės ekspozicijos padalas (vadinamąją jungiamąją ir baigiamąją partijas). L. van Beethovenas itin suintensyvino temų plėtojimą. Labai padidėjo temų perdirbimo dalies reikšmė ir apimtis, savarankiška dalimi tapo muzikos dramaturgijos plėtojimą apibendrinanti koda (vadinamoji didžioji koda). Dėl jos sonatos forma atgavo dualinei ir senovinei sonatos formai būdingą 2 dalių simetriją.
Sonatos forma 19–20 amžiaus muzikoje
19 a. romantizmo atstovų kūryboje labai nutolta nuo klasikinės sonatos formos ypatumų. Kūriniuose pagausėjo temų, padidėjo jų apimtis ir savarankiškumas. 20 a. muzikoje dėl esminių muzikos kalbos pokyčių ir žanro specifikos sonatos forma traktuota itin įvairiai. Tonacine sistema grįstuose simfoniniuose kūriniuose dažnai tęsta 19 a. pabaigos neoromantinei muzikai būdinga sonatos formos tradicija, papildyta naujais bruožais. Atonaliojoje muzikoje, daugiausia dodekafonine sistema grindžiamuose kūriniuose, sonatos forma neteko esminio komponento – tonacinių santykių dinamikos. A. Schönbergo ir jo sekėjų kūryboje sonatos formos specifišką kontrastingumą siekta išgauti vien meliniu ir ritminiu atžvilgiu charakteringu tematizmu. Tonacinės dinamikos atsisakymas skatino, ypač kamerinėje muzikoje, sonatos formos glaustumą. Abstraktus sonatos formos modelis kartais bandomas pritaikyti net sonorine technika grįstose kompozicijose (kontrasto principu gretinami skirtingos faktūros ir ritmo skambesiai).
Sonatos forma Lietuvos muzikoje
Lietuvių muzikoje pirmuosius sonatos forma grįstus kūrinius sukūrė M. K. Čiurlionis (2 sonatos fortepijonui, 1898, styginių kvarteto I dalis, 1902, simfoninės poemos Miške 1901 ir Jūra 1907), J. Gruodis (sonatos fortepijonui, 1919, 1921, bei smuikui ir fortepijonui, 1922, styginių kvartetas, 1924, simfoninė poema Iš Lietuvos praeities 1939). Vertingų sonatos formos pavyzdžių yra J. Karnavičiaus, V. Bacevičiaus, K. V. Banaičio, B. Dvariono, J. Juzeliūno, E. Balsio, S. Vainiūno, O. Balakausko, V. Barkausko, J. Juozapaičio, Z. Virkšo ir kitų lietuvių kompozitorių kūryboje.
2309