šònų kalbà, šòna, Benuės ir Kongo kalbų šeimos viena bantų kalbų. Daugiausia vartojama Zimbabvėje (turi oficialiosios kalbos statusą kartu su anglų ir šiaurės ndebelių kalbomis), t. p. Zambijos pietinėje, Botsvanos rytinėje ir Mozambiko šiaurės vakarų dalyse. Iš viso apie 11 mln. kalbančiųjų. Skiriamos 4 tarmės: hvesų, karangų, zezurų, korekorių. Bendrinė kalba susiformavo 20 a. viduryje karangų ir zezurų tarmių pagrindu. Artima kalangų, manjikų, nambjų, ndau, tavarų, tevių kalboms. Turi savitus švilpiamuosius lūpinius dantinius priebalsius zv, dzv, sv, tsv. Būdinga priebalsių p / mh, t / nh, k / h kaita. Žodžio skiemuo visada baigiasi balsiu. Šonų kalba toninė. Būdingos savitos daiktavardžio semantinės ir gramatinės klasės (žmonių, daugiskaitos, giminės, lokatyvo ir kitos), iš viso – 21, kurių formalus rodiklis – priešdėlis. Būdinga žodžių tvarka sakinyje – SVO (veiksnys–tarinys–papildinys). Šonų kalba turi ryškių agliutinacinėms kalboms būdingų bruožų. 20 a. pradžioje lotyniškosios abėcėlės pagrindu sukurtas raštas. Biblija į šonų kalbą išversta 1949.
85