šopkà (lenk. szopka – tvartelis, kluonelis; spintelė, būdelė), lenkų liaudies lėlių teatras; dėžė, kurioje rodomas vaidinimas. Kildinama iš vidurinių amžių misterijų, kuriose naudotos ir lėlės. Paplito 16–17 a., įgavo satyrinių ir buitinių elementų. Šopkos vaidinimas rodytas 2 arba 3 aukštų dėžėje (namelyje), naudota daugiausia lazdelinės lėlės. Šopkos viršutinėje dalyje (vadinamajame rojuje) vaidinti evangelijų siužetai, apatinėje (vadinamajame pragare) – satyrinės buitinės intermedijos. Bažnyčias, kitus pastatus vaizduojančių šopkų maketų gamyba tapo tradicine lenkų liaudies meno šaka (puošniausiomis laikomos Krokuvos šopkos, nuo 1937 kasmet rengiamas jų konkursas). 20 a. 1–2 dešimtmetyje Krokuvoje buvo itin populiarios miniatiūrų teatro Žaliasis balionėlis (veikė 1905–12) satyrinės apžvalgos‑šopkos.
Šėpos teatro spektaklio Komunistinės nostalgijos šopka (1990, dailininkas Š. Leonavičius, © LATGA, 2020)
1921–33 Vilniuje rengta Szopka Akademicka vaidinimai (sudarė aktualaus religinio ir politinio turinio siužetai). Vaidino daugiausia Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų ir Dailės fakultetų studentai nuo Kalėdų iki vasaros atostogų 1–2 kartus per savaitę (dalyvavo V. Drėma, lenkų rašytojai J. Putramentas, J. Zagórskis, Cz. Miłoszas, lenkų profesionalaus lėlių teatro veikėjos I. Pikiel, J. Piekarska). Šią tradiciją 1988–91 Vilniuje atgaivino itin aktualius tuo laikotarpiu spektaklius statęs Šėpos teatras (vadovas režisierius G. Varnas). Lenkų šopka turėjo įtakos atsirasti vertepui Ukrainoje, batleikai Baltarusijoje.