Søren Aabye Kierkegaard

Kierkegaard Søren Aabye (Siorenas Obiu Kerkegoras) 1813 05 05Kopenhaga 1855 11 11Kopenhaga, danų filosofas, rašytojas. Egzistencinės filosofijos pradininkas, vienas žymiausių religijos filosofų. 1830–40 studijavo teologiją Kopenhagos universitete, 1841 Berlyne lankė F. W. J. Schellingo paskaitas. S. A. Kierkegaardʼas pastoriumi netapo, gyveno iš šeimos pajamų kaip laisvas rašytojas.

Filosofijos pagrindiniai bruožai

Studijuojant didžiausią įtaką padarė Platono, G. W. F. Hegelio filosofija, vokiečių romantizmo atstovai. Filosofijai turėjo įtakos ir griežtas religinis auklėjimas, nutrauktos sužadėtuvės su R. Olsen. Nagrinėjo ir glaudžiai susiejo religijos filosofiją, etiką, estetiką ir gnoseologiją. Plėtojo ironijos sampratą – skyrė tariamą, žaidybinę, ir tikrąją, egzistencinę, ironiją, kuri yra subjektyvumo principas, individo egzistencinės autonomijos nuostata. Žmogus, anot S. A. Kierkegaardʼo, esąs baigtinybės ir begalybės sintezė, todėl gyvenimas gali plėtotis nuo baigtinybės link begalybės 3 pakopomis: estetine, etine ir religine. Pakopos skiriamos taikant baimės, arba nerimo (danų kalba Angest), sąvoką ir kaltės–nuodėmės, motyvacijos dvilypumo–dvasinio vientisumo perskyras (dėl šių kategorijų svarbos psichologijai S. A. Kierkegaardʼo filosofija t. p. tapo egzistencinės psichologijos viena ištakų).

Søren Aabye Kierkegaard (dailininkas N. Chr. Kierkegaardʼas, piešinys, apie 1838)

Estetinėje pakopoje gyvenantis asmuo yra nuolatinės baimės (nerimo) būsenos, kurią pakeičia (bet ne įveikia) pereidamas į etinę pakopą. Estetinėje pakopoje žmogus yra tarsi suskilęs – jis daro gera ne dėl paties gėrio, bet motyvuojamas kitų (savanaudiškų) tikslų.

Etinėje pakopoje žmogus pajėgia daryti gera dėl paties gėrio; toks žmogus, anot jo, yra tapęs dvasia arba savimi pačiu (vientisas savuoju mąstymu ir motyvacija). Baimė, lydinti asmenį iki pat religinės pakopos, yra negatyvi tikėjimo (arba laisvės) sąlyga, tikėjimo slenkstis. Kaltės jausmas veda žmogų iš estetinės į etinę pakopą – kaltė yra suvokimas, kad veiksmai neatitinka etikos normų. Nuodėmę suvokia tik krikščionis – ją apibrėžia individualus tikinčiojo santykis su krikščionių Dievu.

Religingumo samprata

S. A. Kierkegaardʼas svarbiausia ir galutine laikė religinę pakopą. Religingumą skirstė į religingumą A (gali būti priskiriamas visiems tikintiesiems neatsižvelgiant į tai, ką ir kaip jie tiki) ir religingumą B (sąmoningai pasirinktas paradoksalus ir bet kokį racionalumą pranokstantis tikėjimas krikščionių Dievą). Religingumą B apibūdino paradokso ir absurdo sąvokomis. Paradoksu vadino religingo žmogaus elgesio nepaaiškinamumą iš paties asmens perspektyvos – tikinčiojo motyvai yra paradoksalūs, o ne racionalūs. Absurdo (kaip radikalios beprasmybės) sąvoka taikoma įvardijant tikinčiojo veiksmus iš etinės (socialinės) perspektyvos. Asmens santykis su krikščionišku Dievu yra neįtarpintas, tai tiesioginis vidinis individo santykis su begalybe. Jo neįmanoma išreikšti kalba arba kitaip pateikti bendram supratimui, todėl tikintysis (kurio tikėjimas priskirtinas religingumui B) gali būti nesuprantamas visuomenei ir nevertintinas pagal etikos normas. Šis religingumo (kaip asmeninio vidinio, kitiems neperteikiamo santykio su krikščionišku Dievu) ir etikos (kaip bendražmogiškos terpės) atskyrimas yra prieštaringiausia ir kartu originaliausia S. A. Kierkegaardʼo religijos filosofijos idėja.

S. A. Kierkegaardʼo gnoseologija

Gnoseologijoje S. A. Kierkegaardʼas įvedė kiekybinio mąstymo ir tikėjimo perskyrą. Kiekybinis mąstymas, priskirtinas gamtamoksliniais metodais pagrįsto mokslo tradicijai, gali tik priartėti prie tiesos, bet niekada jos nepažįsta. Su tiesa susiduria tik tikėjimas, kurį nuo kiekybinio mąstymo skiria kokybinis šuolis – ši sąvoka rodo, kad tikėjimo ir mokslo (t. p. teologijos) sritys nesusisiekia. Nuoseklus perėjimas nuo racionalios prie tikinčio žmogaus laikysenos neįmanomas. Kiekybinis mąstymas būdingas ir filosofijai (S. A. Kierkegaardʼas nurodo G. W. F. Hegelį).

S. A. Kierkegaardʼo kūrybos įtaka

S. A. Kierkegaardʼo filosofija padarė didelę įtaką protestantiškajai teologijai ir krikščioniškajai religijos filosofijai, vėlesnei egzistencinei filosofijai (ypač K. Jaspersui), literatūrai. S. A. Kierkegaardʼas reikšmingas ir kaip literatūros teoretikas, visuomenės kritikas.

Veikalai

Svarbiausi veikalai (pasirašinėjo ir slapyvardžiais Victor Eremita, Johannes de Silentio, Constantin Constantius, Johannes Climacus, Vigilius Haufiniensis ir kitais): Ironijos sąvoka, nuolatos atsižvelgiant į Sokratą (Om Begrebet Ironi med stadigt Hensyn til Socrates 1841), Arba–arba: Gyvenimo fragmentas, išleistas Viktoro Eremitos (Enten–Eller. Et Livs-Fragment, udgivet af Victor Eremita 1843, fragmentai lietuvių kalba 1974, 1997), Baimė ir drebėjimas: Dialektinė Johaneso de Silencijaus lyrika (Frygt og Bıven. Dialektisk Lyrik af Johannes de Silentio 1843, lietuvių kalba 1995 ²2002), Nerimo sąvoka (Begrebet Angest 1844, lietuvių kalba 2020), Filosofijos trupiniai, arba Truputis filosofijos (Philosophiske Smuler eller En Smule Philosophie 1844, lietuvių kalba 2000), Gyvenimo kelio pakopos: Skirtingų žmonių studijos… (Stadier paa Livets Vej. Studier af Forskjellige… 1845), Baigiamasis nemokslinis prierašas po filosofiniais fragmentais… (Afsluttende uvidenskabelig Efterskrift til de philosophiske Smuler… 1846), Liga mirčiai (Sygdommen til Døden… 1849, lietuvių kalba 1997).

Lietuvių kalba 1997 dar išleista Laukų lelija ir padangių paukštis: Trys dieviškos prakalbos (Lilien paa Marken og Fuglen under Himlen. Tre gudelige Taler… 1849), 2006 – Požiūrio taškas į mano autorinę veiklą (Synspunktet for min forfatter-virksomhed, parašyta 1848, išleista 1859).

L: A. Šliogeris Ironijos principas S. Kjerkegoro filosofijoje / Problemos 1978 nr. 21; T. Sodeika Tekstas ir tikrovė: Søreno Kierkegaardo „pamokos“ / Darbai ir dienos 2001 nr. 27; M. Westphal Kierkegaard’s Critique of Reason and Society Macon 1987; M. J. Ferreira Transforming Vision: Imagination and Will in Kierkegaardian Faith Oxford 1991; A. Hannay Kierkegaard London 1991; The Cambridge Companion to Kierkegaard Cambridge 1997; The Essential Kierkegaard Princeton 2000.

2385